Sensacija: metalo ieškiklių savininkai surado didžiausią šalyje vikingų laikų lobį

Kai metalo ieškiklių naudotojai Vegardas Sørlie ir Rune Sætre’as laukuose aptiko 19 sidabrinių monetų, jie suprato, kad paiešką reikia sustabdyti – nes reikėjo įtraukti archeologus.

Po pirmosios dienos, kai prie monetų paieškos prisijungė ir archeologai, skaičius pasiekė 70.

„Mažai tikėtina, kad viršysime 500“, – prisimena maniusi M-T. Smiseth. Tačiau su kiekviena diena radinių skaičius vis labiau gerino rekordus, kol galiausiai šią savaitę rastų monetų skaičius viršijo 3000. Tai reiškia, kad radinys, vadinamas Mørstado lobiu (pagal ūkį, kuriame jis buvo rastas), tapo didžiausiu vikingų laikų monetų lobiu. Ir metalo detektoriai vis dar pypsi.

„Buvo visiškai neįtikėtina stovėti ten ir stebėti, kaip jos iškasamos iš žemės. Ir matyti monetų kokybę. Jos yra tokios gražios, – sako M-T. Smiseth. – „Jos čia taip gerai išsilaikiusios, kad atrodo tarsi ką tik nukaltos“.

Radimvietės žemėje beveik nėra akmenų, o tai galėjo prisidėti prie to, kad monetos yra tokios geros būklės.

Pirmosios monetos buvo rastos balandžio 10 d. Innlandeto regionas garsėja tuo, kad puikiai rengia metalo ieškiklių naudotojus ir bendradarbiauja su jais. Tai, be kita ko, lėmė gausybę radinių – iš tiesų daugiausia visoje šalyje.

„– „Vaikinai susirinko, kad viską surinktų ir apsaugotų, kol mes paskelbėme naujieną, – sako T-M. Smiseth. – Nėra labai ramu, kai toks didelis lobis guli laisvai. Mes šiek tiek palaukėme, kol pajutome, kad turime daugiau kontrolės“.

Šios savaitės pirmadienį didžioji dalis monetų buvo perduota Oslo Kultūros istorijos muziejui.

Čia jas priėmė profesorius ir monetų ekspertas Sveinas Haraldas Gullbekkas. „Tai yra nepaprasta“, – sako jis. Kol kas atrodo, kad lobis datuotinas vikingų laikotarpio pabaiga. Pasak profesoriaus, pinigai greičiausiai buvo paslėpti maždaug 1050 m.

„Turime vikingų laikotarpio lobių, kuriuose rasta 2000 monetų. Tačiau niekada nebuvo rasta daugiau nei 3000. Tai tikrai išskirtinis atradimas. Tikrai išskirtinis“, – teigia mokslininkas.

Pasak S. H. Gullbekko, naujasis norvegų vikingų lobis puikiai atrodo ir lyginant su radiniais Danijoje, Švedijoje bei Anglijoje.

Mokslininkas dar nespėjo gerai išnagrinėti monetų. „Bet aš jas nunešiau į saugyklą, sudėjęs į tvarkingai surūšiuotus maišelius, paruoštus tolesniam apdorojimui“, – sako jis.

Dauguma monetų – vokiečių ir anglų monetos iš vėlyvojo vikingų laikotarpio, sako profesorius. „Tai įprasta tarp visų Šiaurės Europos radinių. Galima sakyti, kad tai – vikingų laikotarpio eurai ar doleriai“.

Ypatinga naujojo Mørstado lobio ypatybė yra ta, kad čia yra ir norvegiškų monetų – monetų, kurios turėjo būti gana naujai nukaldintos, kai buvo užkastos į žemę. Būtent Haraldas Hardradas įkūrė Norvegijos nacionalinę monetų kalyklą – kai apie 1045 m. grįžo namo iš Bizantijos, pasakoja S. H. Gullbekkas.

„Taigi, ne tik pats radinys yra išskirtinis. Jis taip pat datuojamas labai įdomiu Norvegijos istorijos laikotarpiu“, – atkreipia dėmesį profesorius.

Lauke, kuriame buvo rastas lobis, anksčiau niekada nebuvo ieškota metalo detektoriais.

„Jiems pasisekė“, – sako M-T. Smiseth. – Jie paprašė žemės savininko leidimo ieškoti ir pagalvojo: pabandysime tą lauką čia, prie kelio.“

Archeologai mano, kad monetos kažkada buvo įkastos į žemę odiniame maišelyje ar kitame organiniame medžiagos maiše. Kai šis supuvo, plūgas jas išbarstė.

„Jos nebuvo pastebėtos čia dirbusių žmonių. Juk dabar jau nebevaikštoma po žemę, o sėdima mašinoje“, – sako archeologė.

Tačiau išskyrus monetas, archeologai čia nerado jokių kitų veiklos požymių – bent jau kol kas. Tačiau intensyviai tęsdami monetų paieškas, jie jau spėjo apžiūrėti teritoriją ir georadaru – tai technologija, kuri naudoja elektromagnetines bangas, kad aptiktų struktūras po žeme.

„Ten, po žeme, neradome jokių archeologinių struktūrų“, – samo M-T. Smiseth.

Kodėl tiek pinigų buvo užkasta, turbūt tiksliai nebus galima pasakyti niekada. Ar tai buvo auka dievams, ar bandymas paslėpti savo turtus nuo vagilių gaujų ir karo.

„Čia, matyt, kalbame apie vieną asmenį arba šeimą, kuri čia, žemėje, laikė dalį savo kapitalo. Ir, žinoma, galima spėlioti, ką už tai būtų galima nusipirkti, kiek pinigų tai iš tikrųjų buvo“, – sako S. H. Gullbekkas. Taip yra, nes nėra rašytinių šaltinių, iliustruojančių kainas Šiaurės šalyse tuo laikotarpiu. Tačiau remiantis 1200–1300 m. nekilnojamojo turto pirkimo sutartimis, už šią sumą tikriausiai būtų buvę galima nusipirkti ūkį, teigia profesorius.

S. H. Gullbekkas prognozuoja, kad laukas ir aplinkinė teritorija bus tiriami dar porą sezonų. „Kai kasinėjate žemę, dažnai atsiranda daugiau daiktų, naujų monetų, kurių nepastebėjote pirmąjį sezoną, – sako jis. – Taip pat bus įdomu pamatyti, ar netoliese yra kokių nors pastatų liekanų, ar čia buvo sodyba ar kiti žmogaus sukurti statiniai“.

Mokslininkas yra gana įsitikinęs, kad aplink yra daugiau tokių lobių.