Skuodo rajone esantis Šauklių riedulynas-kadagynas – ne tik unikalus šalyje kraštovaizdžio draustinis, bet ir savitą mitologinę aurą turinti vietovė. Anot padavimo, daugybė akmenų – tai suakmenėję žuvėdų (švedų) kariai, norėję pavergti kraštą. O išskirtinis kadagynas atveria vartus į senovės baltų dievybės Puškaičio istoriją.
Ledyno palikimas
Salantų regioniniame parke esantis ir 82 hektarus užimantis Šauklių riedulynas turi ne vieną skambų epitetą: tai – ir Žemaitijos, ir Lietuvos tundra, „akmenų jūra“. Išties – vienas įdomiausių šalyje kraštovaizdžio reliktų.
Pavasaris – bene tinkamiausias metas jį aplankyti, kadangi suvešėjusi augmenija vėliau paslepia akmenis. Riedulyne įrengtas ir šiais metais atnaujintas apie 2 km ilgio pažintinis takas, besidriekiantis tiek sausomis, tiek pelkėtomis vietomis.
Susiję straipsniai
Patenkame į natūralią, paskutinio ledynmečio suformuotą ir tundrą primenančią teritoriją, kurioje savo pirmykštėje padėtyje gana tolygiai pasiskirstę slūgso 0,3–1 ar net 3 metrų skersmens akmenys. Bendras jų tūris siekia apie 300 tūkst. kubinių metrų.
Didžioji dalis žemaitiškai kūliais vadinamų riedulių atslinko prieš 12–13 tūkstančių metų iš Švedijos, Alandų salų, Vakarų Suomijos ir Baltijos jūros dugno. Traukiantis paskutiniajam (Nemuno) ledynui, čia sustojo ledyno kraštas, ir tirpstant ledui jame buvę akmenys, uolienos tiesiog „iškrito“ į paviršių, suformuodami milžinišką sangrūdą.
Šauklių riedulynas yra unikalus tuo, kad čia rieduliai išliko natūralioje padėtyje – jų nesunaikino nei žemdirbystė, nei melioracija. Tarp kūlių auga itin vešlūs, aukšti, siekiantys net 6 metrus įvairiausių formų kadagiai, sudarantys ištisus sąžalynus, ant kalvelių žydi šiliniai viržiai, noksta bruknės.
Besidomintys geologija, o ir šiaip smalsūs žmonės gali išvysti vieną įdomesnių reiškinių: akmenų dūlėjimą. Taip vadinamas natūralus uolienų irimo procesas, kuris Šauklių riedulyne vyksta nuolat, nors žmogaus akiai jis beveik nepastebimas. Priežastis – dėl specifinių sąlygų po ledynmečio čia nesusiformavo storas dirvožemio sluoksnis, todėl akmenys liko paviršiuje. Vietovė – atvira, ją nuolat veikia vėjas ir lietus, spartinantys paviršiaus irimą.
Galima pastebėti, jog per tūkstančius metų aštrūs ledyno atneštų akmenų kampai dėl dūlėjimo tapo aptakesni. Procesas vyksta ir dabar: itin gausiai ant riedulių augančios kerpės, samanos išskiria rūgštis, tirpinančias mineralus. Prisideda ir kiti veiksniai: vanduo patenka į akmens įtrūkimus, sušąla, išsiplečia ir skaldo akmenį iš vidaus. Taip pat veikia temperatūros svyravimai (saulė įkaitina, naktis atvėsina).
Be kita ko, nuo 2015 m. kadagyne (dalis jo – aptverta aukšta tvora) laisvai vaikšto, gyvena arti 20 kalnų ožių muflonų, kurie atlieka aplinkosauginę funkciją: gyvūnai nuspardo nuo akmenų samanas, kerpes. Taip jie elgiasi sąmoningai: muflonams nuolat auga kanopos (kaip graužikams – dantys), kurias reikia prižiūrėti jas dilinant, ir šiai funkcijai puikiai tinka akmenys. Nauda – abipusė: kalnų ožiams neperauga kanopos, o akmenys – atveriami, taip pabrėžiant teritorijos unikalumą.
Sustingę kariai
Išskirtinės gamtinės vietovės ar objektai tradiciškai siejami su tautosaka, tad ne išimtis – ir Šauklių riedulynas. Žinomas pasakojimas apie kūliais paverstus švedų karius, kurie bandė užkariauti šias žemes.
„Už tai neprietelius pagonių dievai nubaudė – pavertė juos akmenimis. Ir klūpėsią jie čia sulinkę amžių amžius“, – apie prakeiktą kariuomenę byloja padavimas (šaltinis – Skuodo rajono turizmo informacijos centras).
Įdomu pastebėti, jog apie staigiai sustingusius žmones sakoma „ištiko stabas“, o Žemaitijoje labai gausiai paplitę mitologiniai stabakūliai. Nors oficialiai Šauklių riedulyne nėra nė vieno kaip nors išskirto akmens, vien padavime esantis naratyvas leidžia kelti prielaidas apie galimas šios vietos sąsajas su pagonišku kultu. Juoba kai dalis riedulyno akmenų išties tarsi stovi.
„Žemaitijos „stovinčiuosius akmenis“ (menhirus) gali reprezentuoti vadinamieji stabakūliai. <...> Pasakojimuose bene apie visus tokius akmenis akcentuota, kad tai – suakmenėję žmonės. Kai šie padavimai nežinomi (ar neužfiksuoti), ir pačius akmenis kaip menhirus problemiška identifikuoti (o jeigu jie dar nuvirtę!)“, – savo knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ (1998 m.) rašė žymus Lietuvos archeologas, baltų mitologinių objektų tyrinėtojas dr. prof. Vykintas Vaitkevičius.
D. Nikitenkos nuotr.
Tarp padavimų, legendų dažnai būna tokį patį ar panašų savo turiniu motyvą atkartojančių epizodų, tad verta atkreipti dėmesį į archeologo Petro Tarasenkos (1892–1962) knygoje „Pėdos akmenyje“ (1958 m.) paminėtą Dergokalnio (Varėnos r.) pavadinimo kilmę. „Padavimas teigia, kad čia senovėje gyvenęs karo vadas Dergas, kuris drauge buvęs ir burtininkas. Kartą jį užpuolė didelė priešo kariuomenė. Matydamas negalėsiąs atsispirti, Dergas pavertęs save ir savo karius akmenimis. Tie akmenys iki šiolei tebeguli toje pačioje vietoje“, – rašė jis.
Šiaurės Vakarų Žemaitijoje esančių Šauklių apylinkių sąsajos su akmenimis paversta švedų kariuomene turi ir istorinį pagrindą: Švedijos kariuomenės ne kartą (1658 m., 1701 m.) yra užpuolusios Skuodo miestą.
Puškaičio teritorija
Šauklių riedulyno pažintiniame take yra įrengtas apžvalgos bokštelis, nuo kurio dar aiškiau matyti, kokia ypatinga ši vieta. Akiratyje – mistinis kadagynas, ir ši aplinka taip pat kelia asociacijas su mitologiniu pasauliu.
Kadagys – vienas iš augalų, kurio likučiai realiai randami baltų šventvietėse. Visai netoli Šauklių kaimo yra Šilalės alkvietė: kuršiams priskiriamas dubeniuotasis akmuo (vad. Aukuro akmeniu) su greta jo iškasta apeigine laužaviete. Iš joje rastų anglių nustatyta, kad per apeigas degintas buvo ąžuolas, beržas, pušis ir kadagys. Dėmesys – pastarajam medžiui.
Kadagys (kadugys) baltų mitologijoje ir sakralinėje praktikoje užėmė išskirtinę vietą. Jis buvo laikomas vienu stipriausių „šventųjų“ augalų, turinčių magiškų apsauginių ir apvalomųjų galių. Kodėl kadagys? Atsakymas – prieš akis: Šauklių riedulyno žemė yra tokia skurdi, jog neauga kiti medžiai.
Tai akcentavo ir Klaipėdoje (Mėmelyje) gimęs vienas iškiliausių Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorikų Matas Pretorijus (1635–1704). Jis kadagį priskyrė baltų dievybės Puškaičio (mitologas dr. prof. Rimantas Balsys pastarąjį sieja su sūduviais, skalviais) mitologinei erdvei.
D. Nikitenkos nuotr.
„Kalbant apie tai, ar Pūsčaičiui buvo pašvęsti visokiausi medžiai, reikia pasakyti, kad jo globai ypač teikti kadagynai, juk ir tarp žemaičių, ir tarp prūsų pasienyje, ypač Skalvijoje, dar daug rasi tokių, kurie kadagį laiko šventu ir tiki, kad ten gyvena Pūsčaitis, ir atrodo, kad tai susiję ir su vardu Pusčiatis. Mat pusciaitis reiškia mišką dykvietę, o kur auga kadagiai, paprastai būna dykvietė, netinkama dirbamam laukui. Ir atvirkščiai – kituose miškuose, kuriuose auga ąžuolai, alksniai, liepos, eglės ir kt., galima padaryti gerą dirbamą lauką, bet ne ten, kur auga kadagiai, todėl jie sako: dievas tai vietai davė kadagių, nes ten niekas daugiau neauga, todėl jam ir reikia tą vietą palikti neliestą“, – XVII a. pabaigoje pabaigtame savo garsiajame veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ rašė M. Pretorijus.
Jo manymu, kadagynus senovės „žemaičiai, lietuviai, livoniečiai“ labai gerbė. „Šių miškų dievų garbinimas buvo toks, kad jiems po šeivamedžiu, taip pat po kaddig, arba kadagiu, buvo padedama duonos ir alaus, midaus ir kitų valgių, jiems įsikalbėjus įsitikinimą, kad šitaip jie sulauks lengvesnės dalios iš savo ponų ir gausos“, – rašoma M. Pretorijaus knygoje.
Tiesą pasakius, ir XXI amžiuje kadagys yra vienas iš sakralinę reikšmę turinčių augalų: krikščioniškajame pasaulyje būtent kadagių šakelės simbolizuoja verbą, kuri pagal senas tradicijas būdavo užkišama gyvenamojo namo palėpėje, kaip apsauga nuo žaibo, gaisro.