Šventė, kurios kūrėja vėliau atsižadėjo: ką iš tiesų slepia Motinos dienos ištakos?

Motinos diena skirtingose šalyse švenčiama skirtingu laiku – daugelis šalių ir kultūrų savo motinas švenčia gegužės mėnesį.

Bet ar žinojote, kad Motinos diena, kokią mes ją žinome, yra įsišaknijusi tradicijose, siekiančiose senovės laikus?

Senovės Graikijoje dievų motinai Rėjai buvo skirtas motinystės kultas su specifiniais ritualais ir apeigomis. Frygai taip pat rengė šventę savo žemės motinai, Kibelei. Senovės Indijos hinduistai garbino deivę Durgą kaip motinišką jėgą, esančią gyvybės ir visos kūrinijos šaltiniu, švęsdami Durgos pūždos šventę (dar žinomą kaip Durgotsavą ar Šarodotsabą).

Krikščioniškoje tikėjime Jėzaus Kristaus motina Marija jau daugelį amžių yra garbinimo praktikos centre. 1330 m. Ispanija pradėjo garbinti Nekaltąją Mergelę, o 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltąjį Prasidėjimą doktrina. Daugelyje šalių Nekaltojo Prasidėjimo šventė kasmet švenčiama gruodžio 8 d.

Motinystės sekmadienis – dar viena Motinos dienos pirmtakė, taip pat žinoma kaip Laetare arba Džiaugsmo sekmadienis. Tai krikščioniška šventė, švenčiama ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį. Nuo viduramžių šią dieną įprasta buvo aplankyti savo „motiną bažnyčią“ ir tėvus. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir kai kuriose kitose šalyse ši diena švenčiama kaip Motinos diena.

Šiuolaikinė, pasaulietinė Motinos dienos samprata atsirado Jungtinėse Valstijose XIX a. pabaigoje. 1870 m. Filadelfijos teisėja Julia Ward Howe paskelbė „Motinos dienos deklaraciją“, kurioje motinas ragino susivienyti siekiant skatinti pasaulinę taiką. Po trejų metų ji ėmėsi kampanijos, kad „Motinos taikos diena“ taptų kasmetiniu renginiu.

Ši šventė tapo plačiau švenčiama po 1907 m., kai Vakarų Virdžinijos aktyvistė Anna Marie Jarvis pradėjo skatinti Motinos dieną kaip progą parodyti dėkingumą už motinų vaidmenį ir darbą.

Prieš Amerikos pilietinį karą pačios A. M. Jarvis motina dirbo vadinamuosiuose „Motinos dienos darbo klubuose“ – grupėse, teikiančiose paramą ir švietimą vietos moterims, kurios tapo vienijančia jėga regione, susiskaldžiusiame dėl karo. 1868 m. ji netgi organizavo „Motinų draugystės dieną“ – renginį, kurio tikslas buvo buvusių Sąjungos ir Konfederacijos karių susitaikymas.

Oficialios Motinos dienos įsteigimas buvo Anos Marijos Jarvis būdas pagerbti savo motinos nuopelnus. Tuo pačiu metu ji norėjo atkreipti dėmesį į motinų aukas ir atsverti daugelį esamų švenčių, įkvėptų vyrų pasiekimais. Gvazdikai netrukus tapo šios šventės simboliu, atspindinčiu motinos meilės tyrumą. Iki šiol daugelyje kultūrų (pavyzdžiui, Japonijoje) gvazdikai dovanojami kaip Motinos dienos dovana.

Dėl A. M. Jarvis atsidavimo šiai idėjai Motinos diena tapo plačiai paplitusiu reiškiniu.

1914 m. ji tapo visos šalies švente – kai prezidentas Woodrow Wilsonas paskyrė kasmetinę nacionalinę šventę, skirtą pagerbti motinas, kiekvieną gegužės antrąjį sekmadienį. Per trumpą laiką Motinos diena iš pagarbos dienos tapo labai komercializuota diena, kurios centre – dovanos ir atvirukai. Tai tapo nusivylimo šaltiniu A. M. Jarvis, kuri galiausiai bandė pasiekti, kad šventė būtų panaikinta – tačiau be rezultatų.

Tuo tarpu visas pasaulis perėmė Motinos dienos tradiciją – kartais laikydamasis gegužės antrojo sekmadienio, o kitais atvejais – sukuriant atskiras tradicijas.

Daugelis šalių, tarp kurių Bulgarija, Rumunija, Moldavija ir Armėnija, švenčia Motinos dieną kovo 8 d., taip sujungdamos šią šventę su Tarptautine moters diena.

Prancūzijoje šventė švenčiama paskutinį gegužės sekmadienį arba pirmąjį birželio sekmadienį, o Ispanijoje ir Portugalijoje motinos garbinamos pirmąjį gegužės sekmadienį. Norvegijoje Motinos diena visada švenčiama antrąjį vasario sekmadienį, o Serbijoje – gruodžio mėnesį, kartu su kitomis šventėmis, įskaitant Vaikų dieną ir Tėvo dieną.

Lietuvoje įvedant Motinos dieną, didelės įtakos turėjo Katalikų Bažnyčia ir Dievo Motinos – Marijos garbinimo tradicijos. Pirmoji Motinos diena buvo švenčiama Tarpukario Lietuvoje – 1928 m. gegužės 6 d. Prie šventės atsiradimo prisidėjo Lietuvių katalikių moterų draugijos vadovė Magdalena Draugelytė-Galdikienė.[4]

Ypatinga tradicija yra Belgijos Antverpene – mieste, kuris likusioje šalies dalyje laikomas savotišku maištininku. Nuo 1913 m. Motinos diena čia švenčiama rugpjūčio 15 d., sutampant su Marijos Ėmimo į dangų švente.

Marija yra Antverpeno globėja, ir šią dieną kasmet buvo rengiama procesija. Antverpeno miesto tarybos menų tarybos narys Fransas Van Kuyckas, gyvenęs XX a. pradžioje, Marijoje matė stiprių šeimos vertybių simbolį. Tai buvo jam labai brangi idėja – nes jis manė, kad šiuolaikinė visuomenė, kuriai būdinga auganti industrializacija ir individualizmas, rizikuoja prarasti savo pagrindą.

Pabrėždamas motinos vaidmens svarbą, F. Van Kuyckas tikėjosi sustiprinti etikos normas ir išsaugoti vertingas tradicijas. Šiam tikslui jis subūrė komandą, kuri turėjo surengti viešųjų ryšių kampaniją. Jie iki smulkiausių detalių suplanavo šventės eigą, įskaitant nurodymus, kokius papuošalus pirkti, kokias dekoracijas naudoti, kokią duoną kepti ir kokius eilėraščius rašyti. Iki šiol Antverpeno gyventojai yra vieninteliai belgai, kurie nedalyvauja visoje šalyje gegužės antrąjį sekmadienį švenčiamoje Motinos dienos šventėje.

Kad ir ką kas manytų apie idėją švęsti motinas kartą per metus (o ne kiekvieną dieną) arba apie komercinę šventę, į kurią ši šventė virto, yra daug argumentų, kodėl motinos nusipelno savo pačių, labai ypatingos dienos.

Tokios progos suteikia progą susitelkti ir apmąstyti. Jos leidžia mums pripažinti ir sustiprinti šeimos ryšius. Ir svarbiausia: jos yra puikus stimulas įvertinti tuos, kurie dažnai pasitraukia į antrą planą, visada pirmiausia galvodami apie savo artimuosius.