Originalus „Super Mario Bros. Wonder“ pasirodė 2023 metais ir jau tada buvo vienas tų žaidimų, kurie primena, kodėl „Nintendo“ vis dar moka kurti „platformerius“ taip, kaip kitiems dažnai tik norėtųsi. Tai buvo spalvingas, itin kūrybiškas, nuolat besikeičiantis dvimatis „Mario“ nuotykis, kuriame beveik kiekvienas lygis turėjo bent po vieną mažą beprotybę. Gėlės kalbėjo kaip personažai, Mario išmoko virsti drambliu, o lygiai keitė savo taisykles ar kliūčių logiką tiesiog viduryje veiksmo. Todėl natūraliai kyla klausimas – ar tokiam žaidimui apskritai reikėjo papildymo? Ir dar mokamo? Atsakymas, kaip dažnai būna, nėra toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti.
Kas tas „Bellabel Park“?
Naujasis papildymas daugiausiai sukasi aplink „Bellabel Park“ – naują žaidimo pasaulio erdvę, kuri tampa tarsi atskiru pramogų parku. Į ją galima patekti gana anksti, jei žaidžiate žaidimą nuo pradžių, o grįžtantys žaidėjai (turintys savo išsisaugojimo failus iš anksčiau) ją atras beveik iš karto. Iš esmės tai yra naujo turinio centras, kuriame kūrėjai sudėjo tris pagrindinius dalykus: naujas iššūkių misijas, naujas bosų kovas ir įvairius kelių žaidėjų mini žaidimus. Kitaip tariant, tai nėra visiškai nauja „Super Mario Bros. Wonder“ kampanija su dešimtimis naujų lygių. Jei tikėjotės naujo pasaulio, pilno nematytų lokacijų ir naujų didelių veikėjų transformacijų, teks šiek tiek nusileisti ant žemės. Žinoma, pagrinde šis nusivylimas galios tiems, kas jau žaidė originalų žaidimą.
Visgi „Bellabel Park“ nėra tingus papildymas. Kūrėjai čia labai sumaniai panaudoja jau turimą „Wonder“ pagrindą. Dalis lygių ar jų idėjų yra permaišomos, perkuriamos su naujomis taisyklėmis ir pateikiamos kaip trumpi, konkretūs iššūkiai. Tai reiškia, kad kartais turėsite kuo greičiau surinkti monetas, kartais įveikti priešus per labai ribotą laiką, o kartais – pereiti atkarpą neliečiant nė vieno priešo ar net vengiant monetų. Skamba paprastai, bet vėlesni iššūkiai gali priminti, kad net jei žaidi „Mario“ nuo vaikystės, žaidimas vis tiek gali tave švelniai pastatyti į vietą.
Susiję straipsniai
Ieškantiems daugiau iššūkių, „Toad Brigade Training Camp“ yra būtent ta vieta, kur „Super Mario Bros. Wonder“ pagaliau parodo dantis. Originalus žaidimas labiau žavėjo kūrybiškumu, netikėtumais ir išmone, bet retai kada buvo tikrai sudėtingas. Čia situacija šiek tiek keičiasi. Pirmieji iššūkiai dar gana draugiški, bet kuo toliau, tuo labiau žaidimas pradeda reikalauti tikslių šuolių, greitos reakcijos ir gero ženkliukų mechanikos išmanymo. Ypač smagu, kad kai kurios misijos priverčia naudoti konkrečius gebėjimus arba bent jau rimtai pagalvoti, kuris ženkliukas konkrečiai situacijai būtų tinkamiausias. Originale ženkliukų sistema buvo įdomi, bet kartais atrodė neišnaudota iki galo. Čia ji pagaliau gauna daugiau erdvės, nors net ir dabar norisi, kad kūrėjai būtų paspaudę dar stipriau.
Naujos bosų kovos – didžiausias netikėtumas
Bene maloniausia šio papildymo staigmena yra naujos bosų kovos su „Koopalings“. Senesnių „Mario“ žaidimų gerbėjams šie veikėjai puikiai pažįstami – tai Bowserio pakalikai, kurie dažnai pasirodo tam, kad trukdytų Mario, nes, matyt, padorus darbas jų niekada nesudomino. Šį kartą jie taip pat gauna „Wonder“ galių ir dėl to bosų kovos tampa kur kas įdomesnės nei tradicinis „užšok ant galvos tris kartus ir keliauk toliau“ principas.
Džiugu pirmiausiai todėl, kad dvimačiame žaidime padaryti įsimintas bosų kovas yra sunku, bet čia jos – tikrai geros. Vieni bosai keičia dydį, kiti pasitelkia aplinką, dar kiti susilieja su fonu, tad tenka sekti ne tik patį priešą, bet ir visą lygio ritmą. Kai kurios kovos vyksta taip, kad pagaliau tenka ne tiesiog mechaniškai kartoti tą patį veiksmą, o iš tikrųjų stebėti, mokytis ir reaguoti. Net ženkliukų pasirinkimas tampa svarbus – vienoje kovoje gali padėti aukštesnis šuolis, kitoje – geresnė kontrolė ore. Tai mažas, bet labai reikšmingas skirtumas, nes žaidimas pagaliau leidžia žaidėjui jaustis taip, lyg pasiruošimas prieš lygius turėtų apčiuopiamos reikšmės.
Dar svarbiau, kad bosų kovos čia dera su „Wonder“ logika – jos nėra tiesiog įmestos dėl daugiau turinio. Visos naujos kovos atrodo kaip natūralus šio pasaulio tęsinys: spalvingos, šiek tiek absurdiškos, gausiai animuotos ir kupinos to keisto „Nintendo“ žavesio, kai dalykai vienu metu atrodo vaikiški, bet padaryti su tokiu detaliu meistriškumu, kad jį iki smulkmenų įvertins tik suaugę.
Naujas gebėjimas ir neišnaudotas potencialas
Papildyme atsiranda ir naujas gebėjimas. Jis leidžia Mario (ar kitam mūsų pasirinktam veikėjui) šaudyti gėles aukštyn ir šiek tiek plazdenti ore, panašiai kaip tai daro Yoshi. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra revoliucija, bet praktikoje gebėjimas smagus. Ypač dėl to, kad atakuoti priešus iš apačios „Mario“ žaidime nėra toks jau įprastas dalykas. Smagu ir dėl to, kad keli atskiri papildymo iššūkiai labai sumaniai išnaudoja šią mechaniką, todėl tai gebėjimas, kurį kūrėjai išnaudoja, o ne tiesiog prideda.
Tiesa, verta paminėti ir pagrindinį šio papildymo trūkumą: norėtųsi daugiau. Bet tikrai ne todėl, kad čia mažai turinio. Vien iššūkių žaidime dabar suskaičiuoju daugiau nei 70, o juos visus įveikti gali prireikti mažiausiai kelių valandų. Problema ta, kad „Wonder“ mechanikos yra tokios geros, jog vos pamačius, kaip kūrėjai jas sumaniai permaišo, norisi dar daugiau eksperimentų. Nauji dvigubi ženkliukai, kurie sujungia iš karto du papildomus sugebėjimus, skamba kaip puiki idėja, bet žaidimas retai kada priverčia juos rimtai išnaudoti. Tai šiek tiek primena situaciją, kai restoranas atneša labai įdomų padažą, bet šalia jo pasiūlo tik vieno kąsnio užkandžius. Todėl atrodo, kad kūrėjai pasiruošė visus reikalingus instrumentus, jie veikia, bet paties turinio galėjo būti tikrai daugiau, nes žaidėjai būtų tai įvertinę.
Vakarėlių parkas
Kita didelė „Bellabel Park“ dalis – kelių žaidėjų mini žaidimai. Čia papildymas tampa artimesnis vakarėlių žaidimams ir priklausomai nuo kompanijos, gali būti arba labai smagus, arba toks, kur po kelių raundų kas nors kambaryje pradeda žiūrėti į telefoną. Vietinis kooperacinis režimas yra aiškiai stipriausia šios dalies pusė. Žaidimai, kuriuose reikia bendradarbiauti, kalbėtis ir derinti veiksmus, puikiai išnaudoja „Wonder“ platformingo pagrindą. Vienur vienas žaidėjas turi kurti laikinus blokus, kad kitas galėtų judėti pirmyn, kitur komanda turi skaičiuoti šuolius ar koordinuoti judėjimą tarpusavyje ir t. t.
Ypač smagiai atrodo režimai, kuriuose žaidėjai valdo skirtingas tos pačios užduoties dalis. Pavyzdžiui, kai vienas kontroliuoja judėjimą, o kitas – šuolius, net paprastas lygis tampa chaotišku pasitikėjimo pratimu. Tokie momentai yra tikras šio papildymo auksas. Jie ne tik prideda naujo turinio, bet ir visiškai kitaip panaudoja jau pažįstamą „Super Mario Bros. Wonder“ žaismą.
Konkurenciniai mini žaidimai, deja, ne tokie įspūdingi. Jie nėra blogi, bet dauguma jų atrodo labiau kaip „Mario Party“ (kitas garsus „Mario“ serijos žaidimas) pratimai: kas surinks daugiau monetų, kas ilgiau išsilaikys, kas greičiau kažką padarys. Trumpiems prisėdimams su tinkama kompanija smagu, bet tikrai ne tas turinys, dėl kurio norėtųsi grįžti kito vakarėlio metu.
Svarbūs patobulinimai pagrindiniame žaidime
Nors naujas turinys yra pagrindinis šio leidimo akcentas, ne mažiau svarbūs ir patobulinimai pačiai pagrindinei kampanijai. Ypač tiems, kas žaidžia vietiniame kelių žaidėjų režime. Originaliame „Wonder“ žaisti keturiese buvo smagu, bet kartais ekranas tapdavo chaoso sinonimu: keturi drambliai, keli dideli priešai, kalbanti gėlė ir kažkoks atsitiktinis hipių laikus primenantis efektas priversdavo akis kapituliuoti. Dabar gi galima labiau atitolinti kamerą, todėl žaisti keliems tampa daug patogiau.
Dar vienas labai geras sprendimas – galimybė kamerą labiau pririšti prie pirmo žaidėjo. Tai ypač naudinga, kai kartu žaidžia patyręs žmogus ir jaunesnis ar mažiau patyręs žaidėjas. Anksčiau kamera kartais sekdavo ne tą, kurį reikėtų, ir visa grupė tapdavo vieno pasimetusio žaidėjo įkaitais. Dabar procesą galima valdyti sklandžiau. Taip pat atsiranda galimybė atsilikusiems veikėjams automatiškai grįžti prie pirmojo žaidėjo, o ne virsti vaiduokliais, kuriuos kažkas turi gaivinti. Tai skamba kaip smulkmenos, bet realiai jos labai pagerina žaidimą šeimoms ir draugų kompanijoms.
Vizualiai žaidimas „Nintendo Switch 2“ konsolėje atrodo dar švariau. „Super Mario Bros. Wonder“ jau anksčiau buvo išskirtinai gražus, todėl nereikėtų tikėtis, kad nauja versija atrodys kaip visiškai kitas žaidimas. Bet didesnė raiška, stabilesnis veikimas ir sklandesnis vaizdas labai tinka tokiam animuotam, detaliam ir ekspresyviam stiliui. Mario judesiai, veikėjų mimikos, spalvingos aplinkos ir mažos animacijų detalės čia dar labiau išryškėja. Tai nėra tas atvejis, kai techninis šuolis pakeičia žaidimo esmę, bet jis padeda jau labai gražiam žaidimui atrodyti dar geriau.
Ar verta grįžti į Gėlių karalystę?
„Super Mario Bros. Wonder – Nintendo Switch 2 Edition + Meetup in Bellabel Park“ (vis dar nepriprantu prie šio pavadinimo) yra būtent toks patobulintas leidimas, kokie jie ir turėtų būti. Jis ne tik pakelia raišką ar prideda kelias dekoratyvias smulkmenas, bet ir realiai pataiso kai kurias originalo silpnybes. Bosų kovos čia daug geresnės, iššūkiai suteikia daugiau rimto platformingo, o kooperaciniai mini žaidimai leidžia „Wonder“ mechanikas pamatyti nauju kampu. Taip, konkurenciniai ir internetiniai režimai nėra labai įspūdingi. Taip, dvigubų ženkliukų potencialas išnaudotas ne iki galo. Taip, norėtųsi daugiau visiškai naujų lygių. Bet bendras paketas vis tiek yra labai stiprus.
Taigi, jeigu „Super Mario Bros. Wonder“ dar nežaidėte, ši versija yra akivaizdžiai geriausias būdas tai padaryti. Čia gaunate ir vieną kūrybiškiausių dvimačių „Mario“ žaidimų, ir papildomą turinį, kuris jį praplečia prasmingai, o ne tik kosmetiškai. Jei originalą jau turite ar esate žaidę, sprendimas priklausys nuo to, kaip labai norite išmėginti praplėstą turinį. Už papildomą kainą gausite naujų bosų, daug iššūkių ir smagių vakarėlių režimų, bet tikrai ne visiškai naują žaidimą. Visgi tiems, kuriems „Wonder“ patiko, čia yra daugiau to paties, tik vietomis geriau nušlifuoto.