Iš tiesų atsakymas į tokį klausimą yra kiek sudėtingesnis. Bet pabandykime jį supaprastinti tarsi įprastą matematinę lygtį.
Ar „Google“ turi technines priemones, kad jos sukurtas DI modelis naršytų po vartotojų paštadėžes? Taip, visas reikiamas ir įmanomas. Ar tai „Google“ būtų naudinga? Taip – tai ir didžiuliai duomenų kiekiai, tinkami DI apmokymui, ir galimybė geriau nutaikyti reklamas. Ar vartotojas gali būti garantuotas, kad „Google“ to nepadarys“? Ne. Ar mes galime būti tikri, kad net ir sakydama priešingai, „Google“ to nedaro? Ne.
Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties – mes neturime jokių savo duomenų, saugomų „Google“, kontrolės. Kas yra duomenų (o iš tiesų bet ko) kontrolė? Prisimenant Franko Herberto knygą „Dune“, kontrolė yra galimybė panorėjus kontroliuojamą dalyką sunaikinti. O ar mes galime nueiti ir fiziškai sunaikinti tą standųjį diską, kuriame laikomi mūsų laiškai? Ne. Jau pradedant tuo, kad mes net nežinome, kur tas diskas yra.
Kūrybininkas Aidas Puklevičius apie dirbtinį intelektą: neturime tapti jo įkaitais
Na ir dar vienas – mažiau logiškas, o labiau emocinis ir asmeniškas klausimas – remdamiesi savo patirtimi, ar jūs pasitikite didžiulėmis korporacijomis, kurių natūralus tikslas yra pelnas?
Beje, čia kalba ne vien apie „Google“ – vietoje jos galime įvardinti bet kurią kitą didžiąją IT kompaniją, ypač jei naudojatės jos „nemokamomis“ paslaugomis. Nes pamenate tą pasakymą – jei kažką gaunate nemokamai, vadinasi, prekė esate jūs? Jo teisingumas nepasikeitė.
Bet grįžkime prie duomenų. Ir privatumo.
Galite su manimi nesutikti, bet manau, kad mūsų visų privatumo mirties spiralė pradėjo suktis daugmaž prieš 20 metų – kai elektroniniame pašte buvo masiškai pereita nuo POP3 protokolo prie IMAP.
POP3 (angl. Post Office Protocol version 3) buvo senasis, vienkryptis el. pašto atsisiuntimo protokolas, kuris veikė labai panašiai kaip fizinis paštas – laiškus pasiimate, ir pašto dėžutėje jų nebelieka. Tai yra, pašto programa (pavyzdžiui, „Thunderbird“ arba „The Bat!“ – pamenate dar tokias?) prisijungia prie serverio, atsisiunčia laiškus į jūsų įrenginį ir (dažniausiai) juos ištrina iš serverio. Tai – ir faktas, kad iki „Google“ atėjimo niekas nesiūlė didžiulių el. pašto dėžučių, tad nebuvo galimybių serveryje kaupti laiškų archyvo – buvo geras saugumo faktorius: prie tavo laiškų priėjimą turėjo tik tie, kas žinojo tavo pašto dėžutės slaptažodį.
Bet daugmaž nuo 2004 m. pasaulis pradėjo laipsniškai pereidinėti prie IMAP standarto. IMAP (angl. Internet Message Access Protocol) yra debesijos principu veikiantis, dvipusio sinchronizavimo protokolas. IMAP neatsisiunčia laiškų visam laikui juos ištrindamas. Jis tiesiog „pasižiūri“ į serverį, kur saugomi visi mūsų laiškai, visa informacija – ir sinchronizuoja tai visuose mūsų įrenginiuose. Šiais laikais tai patogu – laišką galima pasitikrinti asmeniniame kompiuteryje, darbiniame kompiuteryje, išmaniajame telefone, planšetėje.
Susiję straipsniai
O ir vietos dabar – pakankamai.
Be to, šalia laiškų, susietos su ta pačia paskyra juk dar ir yra mūsų nuotraukos, mūsų video įrašai. O juk DI jau geba atpažinti vaizdus, „suprasti“ kas juose matyti – ir jau pakankamai seniai (juk paiešką pagal nuotraukos apibūdinimą „Google Photos“ aplinkoje buvo galima daryti dar toli iki „ChatGPT, „Gemini“ ir kitų DI modelių). Tad apie kokį privatumą dar galime kalbėti?
Apibendrinant – „Google“ apie savo vartotoją turi milžinišką duomenų masyvą: visus jo laiškus, nuotraukas, vaizdo įrašus (jei jis nustatęs jų atsarginių kopijų iš telefono saugojimą), judėjimo istoriją (jei įjungta „Google Maps“ istorija), taip pat – dokumentus (jei vartotojas naudoja „Google Drive“). Beje, toks duomenų masyvas teoriškai apima ir ištrintus laiškus (bei kitus ištrintus duomenis) – tai, kad vartotojui kažką ištrynus, jam tai neberodoma, visiškai nereiškia, kad duomenys ištrinami ir iš serverio.
Ir mes jiems tai atidavėme savanoriškai. Privatumą iškeitėme į patogumą, komfortą, žemą tiesioginę kainą (bet iš tiesų mokame savimi). Nes juk tai, ką siūlo „Google“ (ir kitos panašios korporacijos) iš tiesų yra labai patogu, kitaip juk nesinaudotume.
O tai ką daryti dabar?
Dabar egzistuoja du pagrindiniai keliai. Vienas sunkus, jei išvis įmanomas, o kitas – labai lengvas ir turbūt realistiškiausias.
Sunkusis kelias – sugrįžti į „skaitmeninį akmens amžių“. Sakykime, daugmaž 2000 m. lygį. Išsitrinti visus duomenis iš debesijos, išjungti visas išmaniųjų sinchronizacijas, duomenis laikyti offline laikmenose nuosavoje aplinkoje. Naudotis POP3 protokolu. Na ir išlaukti kokį dešimtmetį ar kelis, kad atsarginės duomenų kopijos buvusioje debesijoje tikrai išnyktų.
Lengvasis kelias – daryti taip, kaip darome mirus mums brangiam žmogui: suvokti mirtį, įsisąmoninti mirties faktą, išgedėti – ir gyventi toliau.
Tiesa, yra dar vienas, tarpinis kelias. Tarpinis tiek efektyvumu, tiek sudėtingumu, vertinant abu paminėtus kraštutinumus. Galima ugdytis įgūdžių kompleksą, kuris apimtų informacijos vertinimą – kiek ji tau iš tiesų svarbi, kiek ji gali kitiems atskleisti apie tave (ir čia reikėtų kalbėti ne tik apie kitus asmenis, bet ir apie virtualias esybes, kaip kad DI agentus, DI modelius ir pan.), kur ją verta būtų saugoti, kiek yra uždara (kitiems neprieinama) saugojimo laikmena – ir ne tik esamuoju laiku, bet ir projektuojant į ateitį. Bet ypač kalbant apie pastarąjį atvejį, bjauriausia čia yra tai, kad norint išmokti projektuoti į priekį, reikia domėtis technologijomis, jų tendencijomis, naujienomis. Domėtis, nepriklausomai nuo to, kokia yra tavo specialybė, amžius ar pomėgiai.
„Google“ (o ir visos kitos skaitmeninės paslaugos – „Facebook“, „Instagram“, „Telegram“ ir kita) yra mūsų naujoji, skaitmeninė gamta. O gamtą protingam ir sėkmingam žmogui pažinti – naudinga.