Anot jo, tarpukariu, atradus karališkąją kriptą Vilniaus katedroje, sklandė gandai, jog buvo rasti ne tik Aleksandro, Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės, bet ir Vytauto Didžiojo palaikai, o architektas Juliusz Kłosas, kuriam buvo pavesta suprojektuoti mauzoliejų, savo pirminiuose brėžiniuose ir sąmatose aiškiai planavo vietą keturiems sarkofagams.
S. Poderio teigimu, nors apie ketvirtąjį sarkofagą viešai nebuvo kalbama, J. Kłosas jį įtraukė į projektus, kas leidžia daryti prielaidą, jog palaikai tikrai buvo rasti, bet valdžiai iš Varšuvos perėmus mauzoliejaus projekto kontrolę, prasidėjo spaudimas, o ketvirtojo sarkofago idėjos buvo atsisakyta.
Anot tyrėjo, architektas neatlaikė spaudimo ir galbūt norėjo paviešinti visą tiesą apie radinius, bet žuvo mįslingomis aplinkybėmis.
Susiję straipsniai
S. Poderis kelia hipotezę, kad Vytauto Didžiojo palaikai galėjo būti paslėpti pačiame Karalių mauzoliejuje. Konkreti vieta – senasis, dar Vazų laikais planuotas įėjimas (nedidelis koridorius), esantis po Kazimiero koplyčia vakariniame pakraštyje. Anot tyrėjo, ši niša buvo užmūryta statant naująjį mauzoliejų po 1935 metų.
S. Poderio teigimu, ši vieta yra sausa, atitinkanti valdovo statusą ir logiška vieta paslėpti palaikus nuo viešumos, o norint patvirtinti šią teoriją, nereikia didelių lėšų ar griovimo darbų – pakaktų išgręžti nedidelę skylę ir sienos vidų apžiūrėti endoskopine kamera.
S. Poderis patvirtino apie minėtąją Vytauto Didžiojo galimą palaikų saugojimo vietą informavęs ir Kultūros ministeriją, į kurią kreipėsi balandžio mėnesio pabaigoje, tačiau teigė konkrečių veiksmų nesulaukęs.
„(Kultūros – ELTA) ministrė man padėkojo savo laišku, patvirtino, kad gavo informaciją, ir tuo daugiau viskas ir pasibaigė“, – tvirtino relikvijų ieškotojas. Tiesa, paklaustas, kodėl iš pradžių vengė atskleisti tikslią mauzoliejaus vietą, kurioje gali būti saugomi valdovo palaikai, S. Poderis atsakė, kad taip bandė apsaugoti šią vietą.
„Aš visais būdais stengiuosi šitą vietą išsaugoti, – pabrėžė jis. – Aš nenoriu, kad kažkas ilįstų, vyskupo leistas arba paprašytas, ir kažką ten luptų nieko neprižiūrimas“.