„Tomodachi Life: Living the dream“ apžvalga: japoniški „Simsai“

Šio žaidimo esmė paprasta: turime salą, į kurią perkeliame savo sukurtus Mii veikėjus – o tada stebime, kaip jie gyvena, bendrauja, pykstasi, įsimyli, sapnuoja nesąmones ir kartais pasako tokius dalykus, kurių iš jų tikrai nesitikėtum. Tai gali būti jūsų pačių, draugų, šeimos narių, įžymybių, žaidimų veikėjų ar bet kokių kitų personažų karikatūrinės versijos. Kitaip tariant, jei kada nors norėjote pamatyti, kaip jūsų geriausias draugas eina vakarieniauti su Michaelu Jordanu, o, pavyzdžiui, Kratos ginčijasi su Mario kokia nors visiškai absurdiška tema – tai žaidimas, kuris padės paversti šias užmačias realybe. Tik ar jūs tam tikrai pasiruošę?

Pirmas ir vienas svarbiausių „Tomodachi Life: Living the Dream“ elementų yra Mii veikėjų kūrimas. Čia praleisite daug laiko, ypač jei turite bent kiek noro savo saloje apgyvendinti ne tik atsitiktinius veikėjus, bet ir konkrečius žmones ar personažus. Naujoji Mii kūrimo sistema yra gerokai pažangesnė nei ankstesnėse serijos dalyse – čia galima detaliau koreguoti plaukus, akis, veido bruožus, spalvas, pridėti daugiau individualumo, o patys Mii pagaliau atrodo švariau, ryškiau ir tiesiog gražiau. Taip pat žaidimas peršoko į aukštesnę raišką, todėl jo paprastas vizualinis stilius neprarado žavesio, bet tapo malonesnis akiai.

Smagu ir tai, kad čia Mii kūrimas nėra tik kosmetinis priedas prie žaidimo. Galima sakyti, kad tai netgi pati „Tomodachi Life“ šerdis. Nes kuo įdomesnius veikėjus sukursime, tuo, pirmiausiai mums patiems, įdomesnė bus žaidimo patirtis. Jei tiesiog pridėsime kelis atsitiktinius personažus, žaidimas veiks, bet tikrai neatsiskleis taip, kaip buvo sumanytas. O jei naująjį „Tomodachi Life“ imsime žaisti kaip legendinius „The Sims“, t. y. į salą perkelsime savo draugus, šeimos narius, mėgstamus filmų veikėjus, sportininkus ar žaidimų herojus, šis žaidimas ims veikti kaip savotiškas absurdiškų situacijų generatorius. Juoksimės ne tik iš pačių veikėjų, bet ir to, ką žaidimas su jais išdarinės.

Kiekvienam veikėjui galima nustatyti balsą, asmenybės bruožus, santykius su kitais veikėjais, pomėgius, kalbėjimo manierą bei kitus niuansus. Vos keli slinkikliai gali nulemti, ar mūsų sukurtas žmogus bus uždaras perfekcionistas, energingas keistuolis ar visiškai nenuspėjamas bendravimo ieškantis įkyruolis. Ir nors visa tai skamba paprastai, žaidžiant galima neretai nustebti, kaip tiksliai žaidimas pagauna tam tikrą žmogaus ar personažo esmę. Aišku, ne visuomet. Kartais mūsų rimčiausias draugas taps salos klounu, o mėgstamas superherojus įsimylės personažą, su kuriuo net neturėtų būti vienoje patalpoje. Bet būtent tai žaidimas ir skatina.

Kai sala po truputį prisipildo veikėjų, „Tomodachi Life: Living the Dream“ pradeda atsiskleisti kaip pasyvus, bet labai įtraukiantis gyvenimo simuliatorius. Tik čia nereikia nuolat visko valdyti. Mes nebūsime strategai, architektai ar dieviškos būtybės, kurios kiekvieną sekundę dėlioja gyventojų likimus. Veikėjai daug ką daro patys: bendrauja, vaikšto po salą, susitinka, pykstasi, ieško draugų, prašo patarimų arba tiesiog sapnuoja kiek šokiruojančius sapnus.

Tuo metu žaidėjo vaidmuo čia labiau primena keistą gyvenimo trenerio, salos administratoriaus ir socialinių eksperimentų kurstytojo mišinį. Vienam veikėjui reikia naujų drabužių, kitam – patarimo, kaip susidraugauti, trečias nori valgyti, ketvirtas susipyko, penktas nežino, ką daryti su savo jausmais. Taigi, mes juos maitiname, rengiame, dovanojame jiems daiktus, keičiame jų namus, padedame spręsti santykių problemas ir stebime, kaip viskas vystosi toliau. Kartais mūsų sprendimai pasiteisins, o kartais taip sugadinsime dalykus, kad norėsis palikti visus salos gyventojus ramybėje. Laimei, tikrų nesėkmių čia nebūna, nes žaidimo kūrėjai sukūrė milžinišką humoro tinklą, kuriuo užkloja praktiškai viską. Taigi, jei net kažką sugadiname, dažniausiai tai baigsis dar vienu pokštu ar keistai juokingu dialogu. O absoliučiai viskas žaidime atsiremia į netikėtumo faktorių, tad stebėtis čia teks beveik dėl visko.

Taip pat didelė dalis humoro gimsta iš to, kad patys žaidėjai į žaidimą įveda frazes, temas, pomėgius ar vidinius juokelius. Pavyzdžiui, jeigu vienam Mii pasakysite, kad jam reikėtų su kitu veikėju pasikalbėti apie labai specifinį jūsų draugų rato juoką, žaidimas gali tą frazę vėliau panaudoti visiškai kitame kontekste. Taip saloje po truputį formuojasi savas žodynas, savas humoras ir net savotiška kultūra. Tai labai protingas sprendimas, nes „Tomodachi Life“ tampa ne tiesiog japonų studijos „Nintendo“ sukurtu žaidimu, o žaidimu, kuris gana tiesiogiai atspindi mūsų pačių fantaziją, pomėgius ir būtent mūsų humorą, todėl jeigu mums žaidžiant juokinga – taip ir turi būti, nes žaidimas tiesiogiai replikuoja tai, kas mums ir patinka.

Be Mii kūrimo ir jų gyvenimo stebėjimo, „Tomodachi Life: Living the Dream“ turi gana plačias kūrybos galimybes. Galime kurti veikėjų drabužius, maistą, daiktus, namų interjerus, salos dekoracijas ir kitus objektus. Tam skirtas atskiras kūrybinis centras, kuriame galima praleisti labai daug laiko, jei tik turime noro. Įrankiai pakankamai lankstūs, o svarbiausia – draugiški tiems, kurie nėra profesionalūs menininkai. Tai svarbu, nes ne visi gimė su gebėjimu per penkias minutes nupiešti tobulą daiktą ar, pavyzdžiui, katiną taip, kad jis neatrodytų kaip tiesiog plėmas ant balto lapo.

Tiesa, čia taip pat pasitarnauja žaidimo vizualinis stilius. Kadangi „Tomodachi Life“ pats savaime yra keistas, šiek tiek netolygus ir sąmoningai žaislinis, net mėgėjiškai sukurti daiktai labai smarkiai neiškrenta iš bendro vaizdo. Priešingai, jie suteikia salai dar daugiau autentiškumo. Vienas žaidėjas kurs idealiai atpažįstamus žaidimų veikėjų kostiumus, kitas – absurdiškus marškinėlius su vidiniais juokeliais, trečias – namą, kuris atrodo kaip milžiniškas kiaušinis. Ir visi šie variantai tinka, nes „Tomodachi Life“ neturi taisyklių ar reikalavimų mums, net priešingai – kuo labiau atversime duris į savo įsivaizduojamą keistą pasaulį, tuo labiau žaidimas tas duris atlapos.

Pati sala taip pat gali būti tvarkoma ir statoma pagal mūsų norus. Galima tiesti kelius, statyti pastatus, naudoti įvairias dekoracijas, skirtingas zonas ir po truputį formuoti vietą, kurioje gyvena mūsų veikėjai. Tai nėra toks gilus miestų statymo žaidimas, kad prarytų mus mėnesiams, bet įrankiai pakankamai patogūs ir greiti, kad salos kūrimas taptų malonia šalutine veikla. Geriausia tai, kad vėliau tikrai smagu stebėti, kur mūsų veikėjai vaikšto, kur leidžia laiką ir kaip jie įsikuria erdvėje, kurią mes tyčia ar netyčia suformavome nuo nulio.

Vienintelis slidus dalykas yra tas, kad „Tomodachi Life: Living the Dream“ labai priklauso nuo paties žaidėjo. Tai nėra žaidimas, kuris vienodai gerai veiks visiems. Pavyzdžiui, jei nenorite kurti personažų, nemėgstate galvoti keistų frazių, nenorite pildyti salos savais juokeliais ar tiesiog tikitės aiškios istorijos su pradžia, viduriu ir pabaiga, čia galite gana greitai atsitrenkti į sieną. Žaidimas mums duoda sistemą, įrankius ir situacijas, bet didelę dalį smagumo turime atsinešti patys. Tai tarsi smėlio dėžė su jau paruoštais žaislais: ji gali būti puiki, bet jei neturite noro žaisti, pati dėžė jūsų neišgelbės.

Kita vertus, jei mėgstate kurti personažus, stebėti absurdiškas socialines situacijas ir juoktis iš to, kaip žaidimas perdirba mūsų pačių idėjas, „Living the Dream“ gali labai lengvai įtraukti. Tai puikus žaidimas trumpiems prisėdimams – įsijungiame dvidešimčiai minučių, patikriname, kas vyksta saloje, pamaitiname kelis gyventojus, išsprendžiame kokį konfliktą, pamatome kokį nors visiškai nesąmoningą sapną ir išjungiame. Bet lygiai taip pat galima netikėtai praleisti kelias valandas kuriant vieną veikėją, jo namus ar keistą salos kampelį, kurio prasmę suprasite tik jūs.

Visgi tenka pripažinti, kad čia yra ir didžiausia žaidimo problema. „Tomodachi Life: Living the Dream“ yra žaidimas, kuris atrodo lyg būtų sukurtas tam, kad galėtume atsiskleisti, bet tuo pat metu tuo norisi ir dalintis su draugais, bet ar visi tai supras ir norės prisijungti? Žaidimas nuolat generuoja juokingas, keistas, asmeniškas akimirkas, kurias norisi parodyti kitiems. Tad greičiausiai labiausiai laimės tie, kas gali valandų valandas patys kurti veikėjus, stebėti jų gyvenimus ir nebūtinai dalintis su kitais ar kam nors rodyti. Pavyzdžiui, „The Sims“ serijos gerbėjai. Jei japoniškas humoras pritiks, tai laukiant naujos „The Sims“ dalies galima tikrai ilgam pasinerti į „Tomodachi Life“, o visiems kitiems tikriausiai reikėtų arba laukti nuolaidos, arba nerti į kokį nors kitą žaidimą, kuriame būtų aiški pradžia bei pabaiga.