Išskirtinis dirbinys: atkurtas XII a. kuršių kalavijas atskleidžia stulbinantį protėvių meistriškumą

Kretingos muziejaus vieno eksponato parodoje nuo birželio 10 d. eksponuojamas pirmą kartą rekonstruotas dviašmenis kalavijas, priklausęs XII a. gyvenusiam ir po mirties sudegintam Kretingos pilies kuršių didžiūnui. Greta bus galima išvysti ir originalą, archeologų atrastą 1988 m.

Ši ekspozicija – ne tik kuršių materialinės kultūros atspindys, bet ir puiki iliustracija, atskleidžianti platų šios jūrų genties akiratį, kontaktus su kitais kraštais, tarptautinę prekybą bei naujausių technologijų ir madų perėmimą.

Naujausi tyrinėjimai atskleidė, kad šiame ginkle susijungė dviejų skirtingų pasaulių – Vakarų ir Rytų – įtaka.

Vieno iš Žemaitijos perlų – Kretingos miesto – pasididžiavimas yra ne tik grafų LDK didžiojo etmono Karolio Chodkevičiaus (1570–1621) šleifas, Tiškevičių paveldas, vienuolynai, bet ir labai turtinga bei prasminga priešistorė.

Miestui vardą davė 1253 m. balandžio 4 d. Pietų Kuršo dalybų akte paminėta (užrašyta „Cretyn“) kuršių pilis, stovėjusi ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio. 2024 m. jame vykdyti archeologiniai tyrimai padėjo nustatyti, jog medinę pilį kuršiai pastatė vikingų epochoje, apie IX a. Tai buvusi ne paprasta pilis, o karinis bei politinis, administracinis visos archajiškos Mėguvos žemės centras, turėjęs savo apygardą (lot. Castellatura Cretyn).

XIII a. parašytoje Eiliuotojoje Livonijos kronikoje Kretingos pilis (jai bendrame šio veikalo kontekste parodytas išskirtinis dėmesys) įvardijama kaip kuršių sukilimo forpostas. Būtent čia 1263 m. vyko du mūšiai tarp kuršių ir Livonijos ordino riterių su samdiniais: vieną kovą kuršiai laimėjo, sudegindami (paaukodami dievams) ant laužo Memelburgo (Klaipėdos) pilies komtūrą, o kitame teko pripažinti vakarietiškos karybos metodus pritaikiusių priešų pranašumą. Pilis buvo sudeginta, žmonės – išžudyti bei išblaškyti.

Visai šalia minėto piliakalnio yra didžiausias ištirtas (per 800 kapų) Lietuvoje vakarų baltų ir kuršių plokštinis kapinynas. Jame 1988 m. ir atrastas įspūdingas XII a. kuršių kariui, aukšto statuso bendruomenės nariui, o gal ir pilies valdovui priklausęs dviašmenis kalavijas. Archeologinius kasinėjimus vykdęs dabartinis Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, jog kartu su kolega archeologu Donatu Butkumi (1952–2018) aptiko grupinę kapavietę.

„Atidengėme apie 4 m skersmens, 17 m² pločio duobę, kurioje radome mažiausiai penkių žmonių kapus. Visi jie buvo vienalaikiai, datuojami apie XII a., o žmonės palaidoti šalia vienas kito, iš eilės. Kuršiai buvo kremuoti, kapai rikiavosi iš šiaurės į pietus. Pirmasis palaidotas – karys, greta jo – moteris su itin prabangiomis įkapėmis, tada žmogus ar du žmonės, nes radome ir moterims, ir vyrams būdingų įkapių. Paskui dar viena moteris ir paauglė mergaitė. Visi jie mirė vienu metu“, – teigė istorikas. Paklaustas, kokios gali būti mirties aplinkybių versijos, J. Kanarskas vienos neturėjo.

„Kažkas atsitiko... Gal žuvo po priešo antpuolio, gal kokia liga pasiglemžė gyvybes, gal gaisras... Galime tik spėlioti. Taigi, degintiniame kape Nr. 18 mes radome labai daug geležinių dirbinių, ginklų ir įspūdingą kalaviją, šalia pelenų paguldytą nedegintą, smaigaliu į vakarus. Labai gerai išliko žalvarinės ginklo dalys, o pats 93 cm ilgio ginklas sulūžęs ar sulaužytas į 7 dalis“, – atskleidė J. Kanarskas.

Minėtas ginklas gana dažnai minimas įvairiose knygose apie materialinę kuršių kultūrą, nes jis išsiskiria pirmiausia savo rankenos ir makštų apkalo ornamentais. Skersinis yra išlietas iš vario lydinio, dekoruotas savotiškomis bangelėmis, o kuršiams labiau būdingos kampuotos formos, todėl tik lieka spėlioti, ką meistras XII a. vaizdavo ir ar turėjo įtakos Skandinavijos materialinė kultūra (vikingai labai mėgo banguotus, kai kada raizgalynę primenančius dekoro elementus).

„Kalavijo rankenos buoželė atlieta iš žalvario, tuščiavidurė, imituoja žmogaus pusfigūrę (galvą ir pečius). Paviršius puoštas stilizuotų žmogaus akių, nosies ir burnos ornamentu“, – rašoma archeologinėje ataskaitoje. J. Kanarskas pridūrė, jog kuršio kape buvo labai daug geležinių artefaktų: du ietigaliai (įmovinis bei įtveriamasis, galimai akstis), pjautuvas, dalgis, peiliukai, miniatiūrinis kirvelis ir kiti dirbiniai, kuriuos dėl korozijos dabar sunku identifikuoti. Taip pat rastas nedegintas geriamasis ragas (jo angos apkaustai).

Puošnus bei siurprizą ateities kartoms palikęs kalavijo makštų apkalas: žalvarinis, lietas, paviršius puoštas stilizuotais augalų ir paukščių ornamentais. Įdomiausia dalis: antgalio viduje užsikonservavęs pačių makštų fragmentas (tai – svarbi detalė).

Žiūrėdami filmus žmonės girdi, kaip ištraukiant kalaviją iš makštų šis sužvanga, ir tai yra visiška nesąmonė: minėtas garsas įmanomas tik ištraukiant ginklą iš geležinių ar iš kitokio metalo pagamintų makštų. Realiai ši kalavijų dalis buvo gaminama iš medžio, kas puikiai matyti XII a. gyvenusio Kretingos pilies kuršio kalavijo radinyje: išlikusi ne tik mediena, bet ir kitos kuršių naudotas technologines paslaptis padedančios įminti dalys.

„Medinės makštys daromos iš dviejų dalių: viršutinės ir apatinės, išskobiant tikslų kalavijo ašmenims griovį. Andulių kalavijo artefakte matyti, o ir kiti radiniai tai patvirtina, jog į vidų įdėdavo labai trumpai pakirpto žvėries kailiuko. Jo paskirtis yra dvejopa: traukiant kalaviją plaukeliai šlifuoja ašmenų plokštumą bei sukuria reikiamą pasipriešinimą, nes kalavijas neturi makštyse maskatuotis, jis turi labai tvirtai įsistatyti. Ištraukiama prieš plauką.

Taigi, pagamintos medinių makštų dalys suklijuojamos kauliniais klijais dar papildomai jas sutvirtinant lino ar kito audinio medžiaga. Šis medinis dėklas aptraukiamas natūralaus raugo oda. Kretingos kuršio kalavijo makštys turi visas minėtas dalis: net plika akimi matyti ir kailiukas, ir medžiaga, ir oda“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo kalavijo rekonstrukcijai vadovavęs kalvis Adomas Sviklas.

Archeologai vieningai sutaria, jog aptariamas kalavijas ir jo dalys yra vietinės gamybos, tačiau pačios apie 83 cm ilgio geležtės technologija atkeliavusi iš Vakarų Europos ir laikoma pažangia. Apie tai „Vakarų ekspresui“ pasakojo archeologas, pernai daktaro disertaciją tema „V-XV a. kalavijų raida Lietuvos archeologinės medžiagos archeologinių tyrimų kontekste“ apsigynęs dr. Andrius Janionis.

„Pagal formą tai yra tipinis, kuršiams labai būdingas ir plačiai naudotas vadinamojo T1 (Kuršių) tipo kalavijas, tačiau geležtė yra išskirtinė. Technologiškai ji yra daug modernesnė nei vikingų laikais, X-XI a., kuomet geležį kalė, vijo, virino. Čia mes susiduriame su iš Vakarų Europos atkeliavusia bei XII a. kuršiams nauja ginklakalystės metodika: geležtė pagaminta iš trijų vientisų sluoksnių. Ši technologija atsirado XI a., o išpopuliarėjo XII a. bei gyvavo iki XV a. vidurio. Lietuvoje žinomi vos keli tokie radiniai iš Andulių, Bandužių kapinyno prie Klaipėdos ir Varsėdžių Šilalės rajone“, – teigė mokslininkas.

Ką reiškia trijų sluoksnių geležtė ir kuo ji ypatinga?

„Tokios geležtės yra formuojamos gana sudėtingu būdu: minkštą šerdį iš visų pusių apvelka kietesniu plienu. Tiesa, tyrėjai pastebi, jog šio, vadinamojo „J“ tipo geležtes identifikuoti sunku, nes radinys turi būti gana gerai išlikęs, o tai – ypač retas atvejis dėl korozijos. Kretingos kuršio kalavijo geležtė yra stipriai korodavusi, tačiau vienoje iš jos dalių net plika akimi matyti tokios „J“ tipo geležtės pėdsakai. Pranašumas yra spyruokliavime, geležtė atsparesnė lūžiui, tad daug praktiškesnė kovos metu“, – pasakojo A. Janionis.

Kitas vakarų baltų materialinę kultūrą jau daug metų tyrinėjantis archeologas dr. Romanas Široukchovas įžvelgė Andulių kalavijo saitus ir su Rytų kultūra.

„Rankenos ir jos buoželės skersinių ornamentai veikiausiai pagaminti vietoje, t. y. kuršių, tačiau pats motyvas yra perimtas iš Kyjivo Rusios / Bizantijos. Dar vienas įrodymas, kokie platūs buvo kuršių ryšiai“, – „Vakarų ekspresui“ sakė šis Vokietijoje, Šlėzvigo mieste, Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centre dirbantis mokslininkas.

Kalvis A. Sviklas „Vakarų ekspresui“ pasakojo ir gana kuriozinę situaciją, nutikusią gaminant Kretingos pilies kalaviją.

„Teko atlikti eksperimentą. Man, kaip kalviui, truputį keistai atrodė minkštesnio plieno šerdyje variantas. Paprastai, pavyzdžiui, viduramžių baltiškuose kovos kirviuose, šerdyje naudojamas kieto plieno „gylys“, kuris iš šonų uždaromas minkštesniu plienu. Tad iš pradžių padariau kalavijo ašmenis pagal šią logiką. Po smūgio į medžio kamieną kalavijo geležtė... sulinko. Teko perdaryti taip, kaip gamino kuršiai. Šįkart po smūgio geležtė tiesiog suspyruokliavo ir atšoko. Kalaviją su tokio tipo geležte nukaliau pirmą kartą gyvenime“, – prisipažino meistras.

Jis pridūrė, jog tiek rankenos buoželė, tiek skersinis yra tuščiaviduriai. „Šios dalys Vokiečių ordino ir kitų Vakarų Europos kalavijuose yra pilnavidurės siekiant subalansuoti ginklą. O čia balansavimas kuršiams tarsi nerūpėjo“, – teigė A. Sviklas.

Paėmus į rankas beveik idealią ginklo rekonstrukciją (artefakto ilgis – 93 cm, rekonstrukcijos – 96 cm, nes originalas paveiktas korozijos) stebina kalavijo grakštumas, lengvumas.

„Kalavijas, kitaip nei rodo filmuose, neturi būti sunkus, masyvus: didžioji meistrystė yra sukurti lengvą ginklą, kurį laikant, kaunantis nebūtų varginamas riešas“, – tikino A. Sviklas.

Pasiteiravus, koks žmogus galėjo būti palaidotas degintiniame kape Nr. 18, pokalbininkai vieningai sutarė, jog tai turėjo būti aukštą statusą bendruomenėje užėmęs kuršis.

„Gal net pats Kretingos pilies valdovas. Įdomu ir tai, kad šalia jo palaidota moteris – galimai žmona – su labai prašmatniomis įkapėmis: nuostabiai ornamentuotomis įvijinėmis apyrankėmis, prabangia antkakle su stiklo ir žalvariniais karoliais, žiedais, segėmis ir kt. Jei tai buvo pora, jie abu užėmė aukštą statusą. Gausios ginklų įkapės sufleruoja, kad vyras buvo karys“, – svarstė J. Kanarskas.

Jo ataskaitoje parašyta viena įdomiausių aplinkybių: „Išlikusi kalavijo dalis <...> sulūžusi į 7 dalis.“ Tai gali būti susiję su specifinėmis baltų genčių apeigų tradicijomis.

„Kai mes radome kape kalaviją, jis gulėjo dalimis. Tiesa, muziejaus fonduose saugomas ir vienas jau šiais laikais nulūžęs fragmentas, ir pagal jį dr. A. Janionis nustatė geležtės struktūrą. Bet kitos dalys ties lūžių vietomis buvo pasidengusios tokio paties storio rūdžių sluoksniu, kaip ir pati geležtė: vadinasi, jau sulaužyto kalavijo dalys žemėje gulėjo labai, labai ilgai“, – paaiškino muziejininkas.

Tokią iš pirmo žvilgsnio keistą aplinkybę galima paaiškinti vis dar labai mįslinga, žavia ir gilia, kaip upės duburys, kuršių dvasine kultūra, įvairialypiais ritualais. Šie žmonės labai mėgo simboliką ir simbolinius veiksmus, todėl ir kalavijai „mirdavo“ kartu su šeimininku ginklą sulanksčius ar sukapojus, kitaip sugadinus. Tai taip pat įrodo ypatingą kalavijo vaidmenį mūsų protėvių kultūroje.

„Žinote, mokslininkai kai kada net sako, jog be kalavijo su tavimi niekas nesiderės. Viduramžių bendruomenėse kalavijas demonstravo aukštesnį žmogaus statusą. Taigi, galima svarstyti, kad ir Kretingos kuršis jam priklausė“, – antrino A. Janionis.

Ar šis kalavijas kada nors buvo panaudotas pagal tikrąją paskirtį, belieka tik spėlioti.

„Rekonstruotas Kretingos pilies kuršio kalavijas yra išties įspūdingas pavyzdys, kokie gražūs, prabangūs ir net technologiškai pažangūs buvo kuršių ginklai. Žmonės muziejuose dažniausiai mato pajuodusias, pažaliavusias jų dalis, artefaktai – tūkstančio ir daugiau metų senumo, o čia išvystame daiktą tokį, koks jis buvo kadaise: švytintį, blizgantį, pilną komplektą su makštimis, diržu, skirstikliais. Edukatyviai tai yra labai paveiku“, – teigė muziejininkas J. Kanarskas.

Kretingos pilies kuršio kalavijas buvo pagamintas šių eilučių autoriaus iniciatyva ir lėšomis. Tikslas: skiepyti kraštiečiams pasididžiavimą savo istorija, ugdyti patriotizmą ir meilę baltiškam pradui, išlaikyti identitetą bei keisti požiūrį į kuršių materialinę kultūrą. Tai – savotiška duoklė miestui, kuris šio straipsnio autorių užaugino.

Meistrai. Kalvis bei vaško modelių žalvarinėms detalėms autorius – A. Sviklas, makštis, medinę, oda aptraukta rankeną gamino Vykintas Motuza, žalvarines dalis išliejo bei galutinį jų retušą atliko meistrai iš Etnopapuošalų-baltiškos juvelyrikos.

Kretingos muziejuje rekonstruotas ginklas ir degintinio kapo Nr. 18 artefaktai eksponuojami nuo birželio 10 d. iki rugsėjo 13 d. Artefaktas saugomas Kretingos muziejaus fonduose.