Apie tai diskutuota portalo Lrytas organizuotos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Gyvenu, ne skrolinu: kodėl nebe patys sprendžiam, kada sustot?“.
Vienas diskusijos dalyvių, advokatų profesinės bendrijos TEGOS partneris Mindaugas Civilka, pabrėžia, kad skaitmeniniame pasaulyje vartotojo dėmesys tapo viena vertingiausių prekių, dėl kurios konkuruoja technologijų bendrovės.
„Šiuolaikinis skaitmeninis verslas ir skaitmeninis pasaulis laikosi ant kovos už dėmesį. Pagrindinė prekė ir objektas, dėl kurio kovojama skaitmeniniame pasaulyje, yra vartotojų dėmesys. Reikia suprasti, kad tai nėra vien vartotojo pasirinkimas“, – sako M. Civilka.
Susiję straipsniai
Pasak jo, nors visuomenė turėtų judėti didesnio sąmoningumo ir savarankiško pasirinkimo link, realybėje galimybių kontroliuoti savo elgesį skaitmeninėje aplinkoje lieka vis mažiau.
Rodo ne tai, kas naudinga, o tai, kas išlaiko dėmesį
Verslo psichologė, skaitmeninės gerovės ekspertė Lina Žemaitytė-Kirkman aiškina, kad žmogaus dėmesį lemia ne vien asmeniniai sprendimai. Jį veikia biologinės reakcijos, socialinės normos ir skaitmeninių platformų verslo modeliai.
Žmonės natūraliai reaguoja į naujoves, grėsmes, netikėtumus ir stiprias emocijas. Būtent šiomis reakcijomis naudojasi algoritmai, atrinkdami turinį pagal tai, kas privers vartotoją ilgiau pasilikti platformoje.
L. Žemaitytė-Kirkman tai iliustruoja palyginimu su kasdiene kelione automobiliu. Jei važiuodami keliu pamatome avariją, greičiausiai bent trumpam į ją pažvelgiame. Įsivaizduokime, kad tuo keliu judame socialinių tinklų algoritme, kuris užfiksuoja mūsų dėmesį. Kitą dieną tame pačiame kelyje jis parodo jau dvi avarijas, vėliau – dar daugiau. Ilgainiui gali susidaryti įspūdis, kad keliuose vyksta vien avarijos, nors tūkstančiai automobilių savo kelionės tikslą pasiekia be jokių incidentų.
Panašiai veikia ir socialinių tinklų personalizacija: algoritmas atrenka ne visą informaciją, o tą, kuri labiausiai patraukia konkretaus vartotojo dėmesį.
„Mes visi galvojame, kad matome pasaulį tokį, koks jis yra, bet iš tiesų matome sukurtą gabalėlį, skirtą tiktai mums“, – teigia L. Žemaitytė-Kirkman.
Pasak ekspertės, tokia personalizacija gali uždaryti žmones informaciniuose burbuluose, kuriuose vis rečiau susiduriama su kitokiomis nuomonėmis.
Reguliuoti bandoma, tačiau technologijos keičiasi greičiau
M. Civilkos teigimu, problema jau peržengė individualių įpročių ribas ir tapo Europos Sąjungos reguliavimo klausimu. Europos Komisijos dėmesio centre atsidūrė ne tik socialiniuose tinkluose skelbiamas turinys, bet ir pats platformų veikimo modelis.
Vienas svarbiausių klausimų – vadinamasis priklausomybę skatinantis dizainas. Tai tokios funkcijos kaip begalinis turinio slinkimas, automatinis vaizdo įrašų paleidimas, nuolatiniai pranešimai ir personalizuotos rekomendacijos.
„Mes esame emocinės ir biologinės būtybės, mūsų mažas smegenų kūnelis yra absoliučiai nepritaikytas tam. Mes tiesiog automatiškai reaguojame į dirgiklius“, – aiškina M. Civilka.
Pasak advokato, Europos Komisija vertina, ar didžiosios platformos pakankamai įvertina šių funkcijų keliamas rizikas ir imasi tinkamų priemonių joms mažinti. Vis dėlto vien teisinio reguliavimo nepakaks, juolab kad jo poveikis dažnai pasireiškia gerokai vėliau, nei atsiranda naujos technologijos.
„Teisinė priemonė žiauriai vėluoja, ji yra žiauriai neefektyvi, o jeigu ji yra tik viena – ji absoliučiai neveiksminga. Bet be teisinių priemonių panašu, kad pokyčio nepasieksime „, – pabrėžia M. Civilka.
Jo vertinimu, ribojimai, tokie kaip pranešimų išjungimas naktį ar naudojimosi laiko apribojimai, gali padėti, tačiau savaime nekeičia pagrindinio platformų tikslo – kuo ilgiau išlaikyti vartotoją.
G.Bitvinsko nuotr.
Jaunimas nori mažiau laiko prie ekranų, bet stokoja alternatyvų
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Umberto Masi atkreipia dėmesį, kad jaunų žmonių santykis su skaitmeninėmis technologijomis yra prieštaringas. Viena vertus, socialiniai tinklai tapo svarbia bendravimo, informacijos ir mokymosi erdve. Kita vertus, dalis jaunimo norėtų juose praleisti mažiau laiko.
Pasak jo, jaunimo organizacijų atliktose apklausose, kuriose dalyvavo apie 500 respondentų, maždaug 60–69 proc. išreiškė norą mažiau naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
Tačiau, U. Masi teigimu, svarbu kalbėti ne tik apie draudimus, bet ir apie alternatyvas – vietas bei galimybes jauniems žmonėms susitikti, bendrauti ir leisti laiką ne skaitmeninėje aplinkoje.
„Telia“ skaitmeninės įtraukties vadovė Julija Markeliūnė taip pat pabrėžia, kad ekranų naudojimo problema nėra būdinga vien vaikams. Suaugusieji neretai patys nesilaiko taisyklių, kurias nustato savo atžaloms.
Jos teigimu, net ir nedideli įpročių pokyčiai – programėlių naudojimo limitai, telefono palikimas kitame kambaryje ar sąmoningos pertraukos – gali padėti susigrąžinti bent dalį dėmesio kontrolės.
Vien draudimų neužteks
M. Civilkos nuomone, veiksmingam pokyčiui būtinos kelios tarpusavyje susijusios priemonės: technologiniai ir teisiniai ribojimai, aiškūs susitarimai šeimoje bei platesnės visuomenės elgesio normos.
„Kas bus iš to, jeigu mano draugai to nesilaiko, o aš vienintelis turiu ribojimus, o visi klasėje naudojasi laisvai? [...] Tai mūsų atsparumas yra visuomeninis dalykas“, – sako jis.
Advokatas pabrėžia, kad šeimos susitarimai turi būti nuoseklūs ir suprantami patiems vaikams, o ne primesti vien draudimų forma. Tačiau ne mažiau svarbu kurti aplinką, kurioje gyvenimas be nuolatinio telefono tikrinimo vėl taptų įprastas.
„Pabėgimas į analoginį pasaulį yra vienintelis kelias. Analoginis pasaulis yra tas pasaulis, kuris gali sukurti tikrai atsparią visuomenę“, – teigia M. Civilka.
Pasak jo, tai nereiškia, kad technologijų reikia visiškai atsisakyti. Svarbiausia atkurti pusiausvyrą ir užtikrinti, kad bent dalį dienos žmogus galėtų praleisti be nuolatinio skaitmeninio dėmesio reikalavimo.