Naudodami radioaktyviosios anglies datavimo metodą, mokslininkai ištyrė Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose sugautų didžiųjų baltųjų ryklių keturių patinų ir keturių patelių kremzlinio stuburo slankstelius.
Nustatyta, kad stambiausiam iš patinų buvo 73, o stambiausiai patelei – 40 metų, sakoma Vuds Houlo okeanografijos instituto, įsikūrusio Menkių kyšulyje Masačusetse, mokslininkų pranešime.
„Mūsų rezultatai dramatiškai padidina didžiųjų baltųjų ryklių didžiausią įmanomą amžių ir gyvenimo trukmę, lyginant su ankstesnėmis studijomis“, – sakė žurnale „PLOS ONE“ paskelbtos studijos pagrindinė autorė Li Ling Hamady.
Anksčiau tyrinėjant ryklių kremzlių augimo rieves, kurios, panašiai kaip medžių rievės, suteikia informacijos apie gyvūnų amžių ir augimą, buvo keliama prielaida, kad kiekviena rievę susidaro per maždaug metus.
Vertinant pagal tą metodą, manyta, kad seniausias kada nors ištirtas didysis baltasis ryklys buvo 22 metų individas, sugautas Ramiojo vandenyno pietvakariuose, taip pat 23 metų individas, sugautas Indijos vandenyno vakaruose.
Tuo tarpu naujausioje studijoje ryklių amžius buvo nustatinėjamas pagal radioaktyviąją anglį, susikaupusią gyvūnų kremzliniuose griaučiuose. Tos medžiagos šaltinis buvo branduoliniai bandymai, vykdyti JAV ir Sovietų Sąjungos 6-ame ir 7-ame dešimtmetyje.
Per branduolinius bandymus, kurie galiausiai buvo uždrausti 1963 metais, radioaktyvios medžiagos patekdavo į atmosferą ir vandenynus.
Radioaktyvioji anglis susikaupia jūrų gyvūnų organizmuose ir tampa savotiška laiko žyma, leidžiančia nustatyti padarų, kurie gyveno tebevykdant termobranduolinių užtaisų bandymus, amžių.
Naujausia studija pagrįsta ryklių, sugautų Atlanto vandenyno šiaurės vakarinėje dalyje 1967–2010 metais, griaučių analize.
Didieji baltieji rykliai laikomi pažeidžiama rūšimi, o tyrėjai nurodė, kad informacija apie jų augimo spartą ir gyvenimo trukmę gali padėti pastangoms išsaugoti šiuos gyvūnus.
