Dienraščio „The New York Times“ žurnalistas Charlesas Duhiggas savo knygoje „Įpročio galia“ (išleido „Baltos lankos“, 2014 m.) priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti – kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimas.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
***
Kai XX a. paskutiniame dešimtmetyje Masačusetso technologijos instituto (MIT) mokslininkai pradėjo tyrinėti įpročius – jie susidomėjo neurologinio audinio gumbeliu, vadinamuoju pagrindiniu nerviniu mazgu (gangliju).
Jei įsivaizduosite žmogaus smegenis kaip svogūną, sudarytą iš ląstelių sluoksnių, tada tų sluoksnių išorėje – arčiausiai kaukolės – yra, žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, patys naujausi papildomi sluoksniai. Kai svajoji apie naują atradimą ar juokiesi iš draugo pokšto, dirba išorinės smegenų dalys. Štai čia ir vyksta sudėtingiausias mąstymas.
Giliai smegenyse ir arčiau smegenų kamieno – kur smegenys susitinka su stuburu – yra senesnės, primityvesnės struktūros. Jos kontroliuoja mūsų automatišką elgesį, kaip antai kvėpavimą ir rijimą ar išgąsčio reakciją, kurią išgyvename, kai kas nors išlenda iš už krūmo.
Kaukolės centro link yra golfo kamuoliuko didumo audinių gumulas, panašus į randamą žuvies, roplio ar žinduolio galvoje. Tai pagrindinis nervinis mazgas, ląstelių ovalas, kurio jau metų metus mokslininkai neįstengia gerai suprasti, tik įtaria, kad jis turi įtakos tokioms ligoms kaip Parkinsono.
XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje MIT tyrėjai pradėjo svarstyti, ar pagrindinis nervinis mazgas galėtų būti susijęs ir su įpročiais. Jie pastebėjo, kad gyvūnams, kurių pagrindinis nervinis mazgas pažeistas, staiga sunku atlikti užduotis – tarkim, kai reikia išmokti bėgti labirintais ar prisiminti, kaip atidaryti maisto dėžutę.
Žiurkių klajonės
Mokslininkai nusprendė paeksperimentuoti, pasitelkę naujas mikrotechnologijas, kurios leido jiems minučių tikslumu stebėti, kas vyksta žiurkių galvose, kai jos atlieka įprastus kasdienius veiksmus. Kiekvienos žiurkės galvoje per operaciją buvo įtaisyta lyg ir kokia mažutė valdymo svirtis ir daugybė plonų laidelių. Tada gyvūnėlis būdavo paleidžiamas į T formos labirintą, kurio gale jo laukė šokolado plytelė (žr. 1 paveikslėlį).
Labirintas buvo sukonstruotas taip, kad kiekviena žiurkė būdavo padedama prie užtvaros, paskui, nuaidėjus garsiam spragtelėjimui, ji būdavo atidaroma. Iš pradžių žiurkė, išgirdusi spragtelėjimą ir pamačiusi, kad užtvara dingo, dažniausiai bėginėdavo pirmyn atgal pagrindiniu koridoriumi, uostinėdama pašalius ir skrebendama sienas. Regis, ji užuosdavo šokoladą, bet niekaip negalėdavo suprasti, kaip jį aptikti.
Kai ji pasiekdavo T formos galą, dažniausiai pasukdavo į dešinę, tolyn nuo šokolado, o paskui nuklysdavo į kairę, kartais be jokios priežasties pirma kiek padelsusi. Galiausiai dauguma gyvūnėlių surasdavo atlygį. Tačiau jų klydinėjimas neatskleidė jokio akivaizdaus elgesio modelio. Rodėsi, žiurkės tiesiog tingiai klaidžioja, šmirinėja nieko negalvodamos.
Tačiau laidai žiurkių galvose atskleidė visai ką kita. Kai kiekvienas gyvūnėlis šmirinėdavo labirintu, jo smegenys – o ypač pagrindinis nervinis mazgas – įnirtingai darbuodavosi. Kaskart, kai žiurkė uosdavo orą ar skrebendavo sieną, jos smegenys veikė labai aktyviai, tarsi analizuotų kiekvieną naują kvapą, vaizdą ir garsą. Žiurkė apdorodavo informaciją visą tą laiką, kol klaidžiodavo.
Smegenys aptingo
Mokslininkai eksperimentą pakartojo ne sykį, stebėdami, kaip keičiasi kiekvienos žiurkės smegenų veikla, kai ji tą patį veiksmą atlieka šimtus kartų. Pamažu išryškėjo daugybė pokyčių. Žiurkės liovėsi uosčiusios pašalius ir sukusios ne į tą pusę. Jos prašvilpdavo labirintu vis greičiau. Ir jų smegenyse įvyko šis tas netikėta: kai kiekviena žiurkė išmoko orientuotis labirinte, jos protinė veikla susilpnėjo. Kadangi maršrutas darėsi vis automatiškesnis, kiekviena žiurkė pradėjo vis mažiau galvoti.
Atrodė, tarsi pirmuosius kelis kartus tyrinėjančios labirintą žiurkės smegenys turėjo darbuotis visu pajėgumu, kad suvoktų ir įprasmintų visą naują informaciją. Tačiau po kelių dienų bėginėjimo tuo pačiu maršrutu žiurkei nebereikėjo krebždenti sienų ir uostinėti oro, tad ir smegenų veikla, susijusi su krebždenimu ir uostinėjimu, baigėsi. Padarėliui nebereikėjo rinktis, kuria kryptimi pasukti, tad sprendimų priėmimo centrai smegenyse nurimo. Žiurkei tereikėjo prisiminti trumpiausią takelį prie šokolado. Po savaitės net ir tos smegenų struktūros, kurios buvo susijusios su atmintimi, nurimo. Žiurkė jau internalizavo elgesio elementus, kaip šauti labirintu prie šokolado, tad jai išvis nebereikėjo galvoti.
Tačiau, kaip rodė smegenų tyrimai, ta internalizacija – bėgimas tiesiai, pasukimas į kairę, šokolado suėdimas – buvo susijusi su pagrindiniu nerviniu mazgu. Ši mažutė sena neurologinė struktūra tapo pavaduojanti, perėmė pareigas, žiurkei bėgant vis greičiau, o jos smegenims darbuojantis vis mažiau.
Pagrindinis nervinis mazgas buvo svarbiausias prisimenant elgesio modelius ir veikiant pagal juos. Kitaip tariant, pagrindinis nervinis mazgas saugojo įpročius net tada, kai kita smegenų dalis užmigo. Kad pamatytute, kaip veikia šis gebėjimas, apsvarstykite paveikslėlį, jame parodyta žiurkės kaukolėje vykstanti veikla tuo metu, kai ji pirmą kartą patenka į labirintą (žr. 2 paveikslėlį).
Po savaitės, kai maršrutas žiurkei tapo pažįstamas ir lėkimas virto įpročiu, jos, bėgančios labirintu, smegenys nurimsta (žr. 3 paveikslėlį).
Šis procesas – per kurį smegenys veiksmų seką paverčia automatiška įprasta elgsena – vadinamas „dalijimu stambiomis dalimis“, jis ir sudaro įpročio susiformavimo esmę. Yra tuzinai – jei ne šimtai – elgesio dalių, kuriomis mes kasdien remiamės.
Kai kurios jų paprastos: jūs automatiškai užsispaudžiate pastos ant dantų šepetuko prieš įsikišdamas jį į burną. O kai kurios – kaip antai apsirengimas ar priešpiečių vaikams ruošimas – yra kiek sudėtingesnės.
Smegenys ieško būdų taupyti energiją
Kitos elgesio dalys yra tokios sudėtingos, kad nuostabu, kaip mažas audinio raizginys, išsivystęs prieš milijonus metų, išvis gali paversti jas įpročiais. Štai kad ir išvažiavimas atbulam iš garažo. Kai pirmąsyk mokėtės vairuoti, išvažiuoti reikalavo labai didelio susikaupimo, ir suprantama, kodėl: reikėjo atidaryti garažo vartus, atrakinti mašinos dureles, prisitaikyti patogiai sėdynę, įkišti raktelį į variklio paleidimo spynelę, pasukti jį pagal laikrodžio rodyklę, pataisyti užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir šoninius veidrodėlius, patikrinti kliūtis, uždėti koją ant stabdžio, įjungti atbulinę pavarą, nukelti koją nuo stabdžio, mintyse įvertinti atstumą nuo garažo iki gatvės, o kartu ištiesinti ratus ir stebėti eismą gatvėje, skaičiuojant, mėginant veidrodėliuose atsispindinčius vaizdus paversti realiu atstumu tarp buferio, šiukšlių dėžių ir gyvatvorės, ir visą tą laiką šiek tiek spausti akceleratorių ir stabdį, o paskui – labai gali būti – liepti savo keleiviui liautis sukinėjus radiją.
Tačiau dabar jūs visa tai atliekate kaskart, kai išvažiuojate į gatvę, ir vargu ar nors kiek pagalvodami. Nusistovėjęs elgesys virsta įpročiu.
Milijonai žmonių kas rytą atlieka šį „vidinį baletą“ negalvodami, nes vos tik išsitraukiame automobilio raktelius, iškart įsikiša mūsų pagrindinis nervinis mazgas ir nustato smegenyse išsaugotą įprotį, susijusį su automobilio išvairavimu į gatvę. Kai šis įprotis pradeda veikti, mūsų pilkoji smegenų medžiaga tampa laisva ir gali nurimti ar vaikytis kitas mintis, štai kodėl mums pakanka protinių gebėjimų suvokti, kad Jimmy namie pamiršo dėžutę su priešpiečiais.
Mokslininkai sako, kad įpročiai iškyla, nes smegenys nuolatos ieško būdų sutaupyti energiją ir pastangas. Paliktos savo nuožiūrai, nes įpročiai leidžia mūsų protui daug dažniau pailsėti. Šis pastangų taupymo instinktas yra didžiulis privalumas.
Veiksmingoms smegenims reikia mažiau vietos, tad ir galva mažesnė, lengviau gimdyti tokius vaikus, mažiau miršta motinų ir kūdikių. Veiksmingos smegenys taip pat leidžia mums liautis nuolatos galvoti apie pagrindinius poelgius, kaip antai vaikščiojimas ar pasirinkimas, ką valgyti, tada mes galime daugiau protinės energijos skirti žeberklui išrasti, irigacijos sistemai sumanyti ir galiausiai – lėktuvams ir vaizdo žaidimams sukurti.
Tačiau protinių pastangų tausojimas yra apgaulingas, mat jei mūsų smegenys sumažins energingumą netinkamu momentu, išvažiuodami į gatvę galime nepastebėti ko nors svarbaus, tarkime, krūmuose besislepiančio plėšrūno ar lekiančio automobilio. Tad mūsų pagrindinis nervinis mazgas sukūrė protingą sistemą nuspręsti, kada leisti įpročiams imti viršų. Taip nutinka elgesio daliai prasidedant arba baigiantis.
Kad suprastumėte, kaip tai įvyksta, vėl atidžiai pasižiūrėkite į žiurkės neurologinio įpročio diagramą. Atkreipkite dėmesį, kad smegenų veikla aktyviausia labirinto pradžioje, kai žiurkė išgirsta spragtelėjimą prieš pakylant užtvarai, ir paskui pabaigoje, kai ji randa šokoladą (žr. 4 paveikslėlį).
Smegenų veikla suaktyvėja (paveikslėlyje tai rodo smaigaliai), kai jos sprendžia, kada užleisti kontrolę įpročiui ir kokį įprotį pasitelkti. Už užtvaros tupinčiai žiurkei sunku žinoti, ar jai pakilus bus pažįstamas labirintas, ar nepažįstama spintutė, o joje – tykanti katė. Kad susitvarkytų su šia nežinia, smegenys deda daug pastangų įpročio pradžioje, ieškodamos ko nors – kokio nors signalo, kuris taptų užuomina, kokį elgesio modelį pasitelkti. Tik išgirdusi spragtelėjimą už užtvaros tupinti žiurkė supranta, kad reikia pasitelkti labirinto įprotį. Jei ji išgirsta „miau“, pasirenka kitą elgesio modelį. Pasibaigus tai veiklai, kai žiurkė randa atlygį, smegenys vėl pabunda ir pasitikrina, ar viskas vyko taip, kaip tikėtasi.
Šį procesą mūsų smegenyse sudaro trijų žingsnių ciklas. Pirmas žingsnis yra signalas – spragtelėjimas, kuris paskatina smegenis pereiti į automatinį veikimo būdą ir nurodo, kokį įprotį pasirinkti. Antras žingsnis yra įprastas elgesys, jis gali būti fizinis, protinis ar emocinis. Trečias žingsnis yra atlygis, jis padeda smegenims išsiaiškinti, ar šį konkretų ciklą verta prisiminti ateityje (žr. 5 paveikslėlį).
Ilgainiui šis ciklas – signalas, įprastas elgesys, atlygis; signalas, įprastas elgesys, atlygis – darosi vis automatiškesnis. Signalas ir atlygis tarpusavyje susipina, ir iškyla stiprus lūkesčio jausmas, troškimas. Galiausiai susiformuoja įprotis – ar vėsioje MIT laboratorijoje, ar jūsų keliuke iš garažo.
