„Į juvelyrikos parduotuves einu užsidėjęs labai juodus akinius, kad nematyčiau, kas ten yra“, – šmaikštauja gemologas, brangakmenių ekspertas Arūnas Kleišmantas. Lietuvos parduotuvėse, jo vertinimu, tikrų brangakmenių yra mažiau kaip 10 procentų, visa kita – perdirbti, sintetiniai mineralai.
Akiplėšiškiausi atvejai – kai pardavėjas tyčia siekia apgauti pirkėją, pavyzdžiui, sukeisdamas originalų brangakmenį su pigia imitacija.
Save ir pirkėjus gerbianti parduotuvė to, žinoma, nedaro.
Brangakmeniai – investicija
Pasak A.Kleišmanto, brangakmenių imitacijos tampa vis madingesnės, o kai kurios parduotuvės nė neslepia, jog prekiauja netikrais, nenatūraliais deimantais.
„Juos vadina cirkoniais – tai yra sintetinis mineralas, kubinis cirkonio oksidas. Tai tobulas sintetinis produktas, kurio analogų gamtoje nėra. Jų surasime daugelyje juvelyrikos parduotuvių.
Ir kiti mineralai užauginami laboratorinėmis sąlygomis – korundai, aleksandritai, smaragdai, safyrai. O didžiausia rykštė – kai natūralus akmuo perkristalizuojamas, paveikiant aukštu slėgiu, temperatūra. Pakeičiamos spalvos, pasikeičia oksidacinis laipsnis, o jo vertės lieka ne daugiau nei 10 procentų“, – aiškino brangakmenių ekspertas.
Išskirtinai natūraliais, retais akmenimis prekiauti ryžtasi retas, nes neapsimoka: investicijų reikia didelių, konkuruoti sudėtinga.
Žmonės mieliau perka deimantą primenantį blizgutį su 50 proc. nuolaida – kas ten supaisys, kokia jo tikroji vertė.
„Jei susiduriame su padirbtais pinigais, suprantame, kokia tai yra grėsmė, kodėl tai negerai.
Juvelyriniai akmenys dažniau perkami apėmus emocijoms. Bet kartu tai ir investicija. Jei žmogus nusiperka netikrą brangakmenį, tai jau nebe investicija“, – kalbėjo A.Kleišmantas.
Vis dėlto pašnekovas nėra linkęs smerkti akcijų ir neregėtų nuolaidų pakerėtų pirkėjų. Jeigu akmenėlis traukia akį ir džiugina širdį – nieko baisaus nenutiks tokį įsigijus. Svarbiausia suprasti, ką perki, ir nepermokėti. O jei nenorite skyrybų – tiesiog neneškite papuošalų tikrinti specialistams.
Klastotojai sparčiai tobulėja
Padirbtus pinigus atpažinti dažnai galima ir neturint specialios įrangos, o brangakmenį – gerokai sunkiau. Jų klastotės tobulėja sparčiau negu laboratorinė įranga, tad pasitaiko atvejų, kai specialistai brangakmenius pripažįsta tikrais ir tik po kelerių metų paaiškėja, kad taip nėra.
Norint įsitikinti, kad mineralas nebuvo kokiu nors būdu paveiktas, perdirbtas, jį derėtų tirti dar prieš tai, kai jis įtvirtinamas į papuošalą.
Vis dėlto dažnai tyrimams pristatomi jau prekybai paruošti juvelyrikos dirbiniai.
Laboratorijos tyrėjai gali nustatyti, kad jame įstatytas deimantas, ir tai nebus melas, tačiau ar jis yra natūralus, ar kokiu nors būdu paveiktas, gali likti neaišku.
„Naujos apgaulės technologijos kuriamos ypač sparčiai. Paveikiant mineralą pasikeičia jo kristalo gardelė, tam tikros savybės. Jie gali būti paveikiami dengiant vašku, lazeriu išpjaustomi intarpai, išliejama stiklu – yra daugybė metodų tą pigų, nevertingą akmenuką parduoti brangiai, – kalbėjo gemologas. – Dabar, tarkim, ant natūralaus rubino gabalėlio įsigudrino užauginti sintetinį mineralą. Jis turi inkliuzus, intarpus, atrodo lyg natūralus.
Taigi technologijos nuolat tobulėja, todėl būtina nuolat tobulinti ir identifikavimo technikas.“
Žirnis už milijoną
Kaip paprastam žmogui atpažinti, ar akmuo tikras, natūralus? A.Kleišmantas teigia, kad paprasto recepto nėra. Jeigu net laboratorijų ekspertai klysta, plika akimi ar su lupa užtikrintai to nustatyti beveik neįmanoma.
„Nuo 1991 metų susirgau „akmenlige“, mokiausi deimantų gamykloje Ukrainoje, gludinau žinias Indijoje, Rusijoje, Vokietijoje, kitose šalyse.
Be abejo, atsirado tas trečiasis jausmas ir kartais užtenka sekundės dalies įvertinti, kad tai – dirbtinis akmuo. Išduoda įvairūs spalvų perėjimai, intarpai, tam tikri savitumai. Tačiau jeigu panaudotos naujos technologijos, nauji metodai, be prietaisų esu bejėgis“, – pripažino jis.
Paklaustas, kokį brangiausią brangakmenį ar mineralą teko laikyti rankose, gemologas suraukia kaktą.
Atsiprašęs už netaktą, performuluoju klausimą: kokį rečiausią, įdomiausią teko pamatyti ar pačiupinėti?
Mokslininko veidas vėl nušvinta ir jis puola vardinti: Maskvoje rankose turėjo 176 karatų deimantą, Jekaterinburge – keliolikos kilogramų aleksandritą, kelių kilogramų smaragdą, Tanzanijoje – keliolikos kilogramų tanzanitą.
„Ne visada akmens dydis lemia kainą. Gali būti ir labai mažas akmenėlis, bet vertas daugiau nei didelis akmuo, kuris net į rankas netelpa.
Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtmetį JAV buvo parduotas rubinas, nesveriantis vieno karato, – mažesnis nei žirnis, – už milijoną dolerių. Todėl, kad jis buvo skaisčiai raudonos spalvos. Kitas atvejis: Šveicarijoje buvo parduodamas tik pupelės dydžio, 7,5 karato rubinas – natūralus, sodriai raudonos spalvos – už 8 mln. Šveicarijos frankų.
O pats įdomiausias potyris, kai būdami Afrikoje, Azijoje, JAV papuolėme į tų brangiųjų akmenų kasyklas, kur galėjome pamatyti dar neišimtus mineralus“, – prisimena A.Kleišmantas.
Kaina ir vertė skiriasi
Ar išties taip sudėtinga nustatyti, kuris brangakmenis natūralus, o kur – menkavertė sintetika? Lietuvos prabavimo rūmų (LPR) Brangakmenių tyrimo laboratorijos darbuotojai linkteli – pasitaiko atvejų, kad brangakmenių kilmę ir natūralumą tenka tyrinėti net kelias savaites.
Dauguma laboratorijai pateikiamų patikrinti gaminių – jau su įstatytais brangakmeniais. Jie tiriami optiniais prietaisais, mikroskopais, poliariskopais, svarstyklėmis, įvairių tipų spektrometrais. Ypač sudėtingais atvejais gaminyje įtvirtintą brangakmenį prašoma išimti, konsultuojamasi su užsienio gemologijos laboratorijomis.
Kasmet dešimtis tūkstančių gaminių su brangakmeniais ištiriantiems specialistams apmaudžiausia būna pranešti, jog už kelis tūkstančius eurų pirktas žiedas ar kitas papuošalas su briliantu išties vertas keliolika kartų mažiau. Tokie atvejai, deja, nėra retenybė.
„Vietoj deimantų aptinkame tokių jų imitacijų kaip sintetinis moisonitas (tiek bespalvis, tiek juodas), kubinis cirkonio oksidas arba tiesiog stiklas. Topazus kartais imituoja žydra sintetinė špinelė, rubinus ir safyrus – raudonai arba mėlynai dažytas silimanitas. Galima aptikti plastiko karoliukų, imituojančių perlus“, – sakė LPR direktoriaus pavaduotojas Vaidas Cerebiejus.
Pašnekovas pabrėžė, kad paveikti brangakmeniai, nors ir praradę vertę, nėra laikomi klastotėmis.
Kaip nustatyti, ar brangakmenis tikras?
Akmenį pirkti pasitarus su brangakmenių specialistu, kuris neturi sąsajų su pardavėju ir kuriuo pasitikima.
Prieš įsigyjant akmenį patikrinti nepriklausomoje laboratorijoje.
Jei nėra kitų galimybių, pirkti žinomoje, oficialiai registruotoje, gerą vardą turinčioje parduotuvėje.
Nepirkti brangakmenių iš rankų, turguje, paplūdimyje ir panašiose vietose.
Atsispirti pagundai įsigyti įspūdingo dydžio ir grožio brangakmenį už labai mažą kainą.
LPR prie juvelyrikos dirbinių su deimantais, rubinais, safyrais ir smaragdais tvirtina brangakmenių etiketes, kuriose nurodomas brangakmenio pavadinimas, masė karatais, kitos charakteristikos, todėl perkant Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį, ar yra etiketė ir kas joje parašyta.
