Nejau ir ir mus visus (ar bent jau didžiąją Žemės gyventojų dalį) ištiks tokia lemtis? Daugelis ekspertų įsitikinę: tai visai tikėtina. Yra teorija, pranašaujanti žmonijai masinę žūtį jau po 50–100 metų. Yra savotiško hipotetinio Rubikono sąvoka, kuri sako, kad kai Žemėje gyvens 9–13 mlrd. žmonių (tikslus skaičius labai nekonkretus), gyventojų perteklius pasieks kritinę ribą ir sieks natūraliai apriboti gimstamumą.
Problemos svarstymas prasidėjo 1972 metais nuo garsiosios profesoriaus Denniso Meadowso vadovaujamos mokslininkų grupės ataskaitos Romos klubui. Ataskaita vadinosi „Augimo ribos“. Joje išdėstyta daug idėjų apie tai, kad XXI amžiaus pradžią žymės neišvengiamybė pasaulinių katastrofų, susijusių su gamtos išteklių išeikvojimu, aplinkos tarša ir besivystančių šalių demografiniu sprogimu.
Tačiau dabar dauguma specialistų gyventojų pertekliaus tokia rimta problema nebelaiko. O ir duomenys apie ją nevienareikšmiai. Didžioji ekspertų dalis tikra, kad Žemės gyventojų gausėjimas lėtėja, nors žmonių skaičius planetoje, be abejonės, auga. Kokios to pasekmės bus ir kada – labai sunku atsakyti.
Skurdžiose šalyse šeimos planuoja specialias dienas, kada nieko nevalgys.
Tačiau badas – ne tik ir ne tiek gyventojų pertekliaus pasekmė. Taipogi tai yra karų, epidemijų ir neracionalaus resursų naudojimo rezultatas. Vandens trūkumas, klimato kaita, dykumėjimas, miškų kirtimas ir elektros energijos kainų augimas jau kliudo daugeliui maisto produktų gamintojų.
Demografinis sprogimas: bus ar nebus?
Reikia pripažinti, klausimas nekonkretus. Demografinis sprogimas jau seniai prasidėjo ir jo pikas įvyko praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. O štai nuo devintojo dešimtmečio pabaigos absoliutus gyventojų gausėjimo tempas lėtėja. Dabar šie tempai lėtėja praktiškai visose šalyse. Nepaisant to, kad gyventojų skaičius jau perkopė 7 mlrd. Tai, kad mūsų tiek – anksčiau minėto demografinio sprogimo pasekmė. JTO duomenimis, nuo 1994 iki 2014 metų žmonių, vyresnių nei 60 metų, skaičius padvigubėjo, o pernai pasaulio mastu viršijo vaikų iki 5 metų amžiaus skaičių.
Todėl demografai tvirtina: mes gyvename laipsniško gyventojų gausėjimo augimo tempo lėtėjimo epochoje. Ir nors žmonių skaičius Žemėje ir toliau sparčiai didėja, prieaugis sumažėjo beveik dvigubai, lyginant su 1963 metų rodikliais, kai jis buvo sparčiausias. Specialistai prognozuoja, kad didelis demografinio augimo tempas (apie 2 proc. per metus) išliks beveik iki pat XXI amžiaus galo – iki 2090 metų. Paskui jis turėtų sumažėti ir, Homo Sapiens populiacijai pasiekus 12–13 mlrd. žmonių, stabilizuotis. Tiesa, taip klostantis įvykiams, visai tikėtina mūsų gyvybę užtikrinančių gamtinių sistemų degradacija ir, galiausiai, aštri maisto produktų problema.
O artimiausiu metu gyventojų pertekliaus grėsmė itin didelė šalyse, kur gimstamumas nereguliuojamas: visų pirma, tokiose tropinės Afrikos valstybėse, kaip Nigerija, Demokratinė Kongo respublika, Angola ir kt.
Kito specialisto, sociologinių mokslų kandidato, Demografinių tyrimų instituto direktoriaus Igorio Beloborodovo nuomone, gyventojų pertekliaus teorija daugeliu atžvilgių prieštarauja elementariai statistikai. Ypač, kalbant apie mūsų aptariamą maisto produktų krizę.
Taigi, pasak I.Beloborodovo, 1990 metais pasaulyje badavo apie 1 mlrd. žmonių, o 2013 metais, išaugus gyventojų skaičiui, šis rodiklis sumažėjo iki 842 mln. Jo nuomone, patogiam visos Žemės žmonių gyvenimui pakaktų Australijos teritorijos, o kiekvienam žmogui tektų po hektarą laisvo ploto.
„Remiantis visomis demografinėmis prognozėmis, jau artimoje ateityje žmonių populiacijos gausėjimo tempai nuolat lėtės, o paskui ir suvis pasuks depopuliacijos kryptimi“, – rašo sociologas savo straipsnyje „Demografinės degradacijos simptomai“.
Jis pateikia „labiausiai tikėtiną“ demografinės prognozės scenarijų „World Population Prospect“, kur nurodoma, kaip gyventojų gimstamumo tempai per 2005–2050 metų periodą pakis, lyginant su 1950–1975 m. periodu.
„Visame pasaulyje gyventojų gausėjimo tempai per šį periodą sumažės daugiau nei 5 kartus. Ryškiai neigiamą kryptį įgis demografinė trajektorija išsivysčiusiose šalyse ir Europos valstybėse“, – dėsto I.Beloborodovas. Kaip matome, ginčytina ne tik gyventojų pertekliaus problema pati savaime, bet ir jos pasekmės. Nepaisydami nieko, daugelis ekspertų visgi mano, kad gyventojų pertekliaus problema ne tokia jau baisi, o štai masinis badas gali tapti visai realia problema. Ir jis įvykti gali dėl įvairių priežasčių.
Duonos be žaidimų!
„Pasitelkiant žinomą atvaizdą, galima sakyti, žemiškoji civilizacija primena burtininką, prikėlusį gyvenimui tokias galingas jėgas, kad nebegali jų suvaldyti, – savo straipsnyje „Globali maisto produktų problema“ rašo šį klausimą nagrinėjantis ekonomikos mokslų daktaras, IMEMO vyr. mokslinis darbuotojas Jevgenijus Kovaliovas. – Žmonijos spaudimas aplinkai, konkrečiai – resursams, pasiekė ribą, už kurios gamta jau nebegali (arba beveik negali) atsistatyti iki ankstesnio lygio. Šia prasme Žemės gyventojų skaičiaus augimą galima pavadinti problemą keliančiu faktoriumi. Veikiausia taip ir yra, tačiau tik žiūrint bendrai. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Afrikoje, kur maisto gamyba stagnuoja, gyventojų daugėja ir jų skaičius padvigubėja per kiek daugiau nei 20 metų?“
Nepaisant pasaulio populiacijos augimo, J.Kovaliovas nurodo, kad maisto produktų gamyba dar neseniai didėjo sparčiau nei žmonių skaičius. O ir dėl technologinių žemės ūkio pokyčių buvo galima ne tik didinti gamybą, bet ir mažinti kaštus, taigi ir žemės ūkio produkcijos kainas.
Ir viskas būtų nuostabu, jei ne dvi grėsmingos tendencijos, pastebėtos šio amžiaus pradžioje. „Visų pirma, maisto produktų gamybos augimas ėmė pamažu lėtėti, kaip ir savikainos mažėjimas, o tai atsiliepė produkcijos vieneto kainai, – rašo tyrėjas. – Antra, nors tai ir iškart neatsiliepė tiesiogiai maisto prekių kainai, pradėjo augti ekologinė kaina, kurią žmonija moka už žemės ūkio gamybos augimą.“
Kaip savo laiku rašė vokiečių imunologas ir bakteriologas Paulis Ehrlichas, „stengdamiesi išmaitinti vis didėjantį skaičių į mus panašių, keliame pavojų pačiam Žemės gebėjimui palaikyti bet kokią gyvybę“.
Nuo masinio bado 2011 metais Rytų Afrikoje mirė 50 – 100 tūkstančių žmonių.
J.Kovaliovas kalba apie tai, kad dabar naudojama visa tinkama apdirbimui žemė. Tuo metu naujų dirbamos žemės plotų kultivavimas gali pabranginti žemės ūkio produkciją ir neigiamai paveikti aplinką, kaip tai nutiko nestabilios žemdirbystės zonoje, pavyzdžiui, Afrikos šalyse. „Remiantis Pasaulio išteklių instituto duomenimis, dirvų ir jų aprūpinimo vandeniu degradacija jau apima 16 proc. pasaulio žemės ūkio plotų (2004 metų duomenimis – red.). Gamybos augimas didele dalimi pasiekiamas, pakenkiant ar net sunaikinant žemės ūkio išteklius. Tai reiškia, kad dabartinė Žemės populiacija savo žemės ūkio produkcijos vartojimą didina ateities kartų sąskaita“, – rašo J.Kovaliovas.
Pavojus planetos plaučiams
1992 metų pabaigoje daugiau nei 1500 garsių mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių pasirašė kreipimąsi, kuris nuskambėjo kaip energingas įspėjimas žmonijai apie vykstantį aplinkos blogėjimą, keliantį grėsmę Žemės civilizacijos egzistavimui. Jame kalbėta apie visuotinį dirvos derlingumo mažėjimą dėl dabar naudojamų žemdirbystės ir gyvulininkystės metodų. Be viso kito, buvo įvardintas ir miškų nykimas.
Nuo 1945 metų degradavo 11 proc. Žemės augmenijos ploto (teritorija, didesnė už Kiniją ir Indiją kartu paėmus). Dėl intensyvios žemės ūkio dirvų irigacijos netgi stambios upės ima sekti. Pavyzdžiui, Huanghė kasmet keliems mėnesiams išdžiūva. Ta pati nusekimo problema kyla ir daugeliui stambių ežerų ar net vidinių jūrų, tokių, kaip Aralo jūra Vidurio Azijoje ar Čapalos ežeras Meksikoje.
Mokslininkai tvirtina, kad 80 šalių, kuriose gyvena 40 proc. visų pasaulio gyventojų, labai trūksta paviršinio vandens. Paskutinis potėpis paveikslui – upių, ežerų ir gruntinių vandenų tarša, dėl kurios jų vanduo nebetinkamas naudojimui.
Svarbiu faktoriumi tapo ir masinis planetos plaučių – miškų, ypač atogrąžų – nykimas. J.Kovaliovas: „Pasaulio banko duomenimis, 1990–1995 m. miškų plotai sumažėdavo 101,7 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Tai, kad kai kur, pavyzdžiui, JAV ir kai kuriose ES šalyse, tais metais miškų plotai didėjo, optimizmo nesuteikia, nes tai reiškia, kad realūs miškų nykimo tempai pažeidžiamiausiose zonose, visų pirma tropikuose, buvo dar didesnis, nei rodo PB duomenys.“
Kreipimesi mokslininkai pabrėžė, kad jei miškų nykimo tempai išliks, dauguma drėgnųjų, tropinių miškų iki XXI amžiaus pabaigos išnyks, o drauge užmarštin nugrims ir didžiulė dalis augalų ir gyvūnų.
PSO badą laiko pagrindine grėsme žmonių sveikatai: būtent jis yra trečdalio vaikų mirčių ir 10 proc. visų susirgimų priežastis.
Prie maisto produktų problemų – beje, gerokai labiau nei augalininkystė – prisideda gyvulininkystė. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2000 metais pasaulyje buvo auginama 1331 mln. stambiųjų raguočių, 1060 mln. avių, 905 mln. kiaulių, 235 mln. žąsų. O juk visai šiai gyvasčiai reikia vietos ir pašaro. Ši būtinybė reiškia mirties nuosprendį didelei daliai atogrąžų miškų. „Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje nuo 1950 metų iki mūsų dienų ganyklomis paversti 6 mln. hektarų miškų, o Amazonės apylinkėse 50 proc. ganyklų, atkovotų iš atogrąžų miškų, buvo apleistos dėl visiško išsekimo“, – pateikia statistiką mokslininkas. O kur dar metanas ir amoniakas, visų šių gyvūnų išskiriamas į atmosferą. Yra ir skaičiai: apskaičiuota, kad visi naminiai gyvūnai į atmosferą kasmet išskiria 23 mln. tonų amoniako.
J.Kovaliovas pateikia Pasaulio banko išvadas, kad planetos gyventojų skaičius stabilizuosis ne anksčiau nei pasiekęs 12,4 mlrd., o JTO skaičiavimais – galbūt ir 14 mlrd. žymos. „Tačiau jau dabar vienas iš penkių žmonių gyvena visiškame skurde, negauna pakankamo maitinimo, o vienas iš dešimties kenčia lėtinį badą. Liko gal keli dešimtmečiai, kol galimybė išvengti didėjančių grėsmių visiškai pradings“, – neguodžia autoriaus prognozė.
Ir, nors taip pat kalba apie žmonių gausėjimo tempo lėtėjimą (ypač išsivysčiusiose šalyse, Europoje ir JAV, o taip pat Rusijoje), nurodydamas skaičius, mokslininkas pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse šis augimas, atvirkščiai, spartėja. Tarp jų – Afrikos šalys, apie kurias ir kalbėjome, taip pat Indija ir Pakistanas.
„Vandens problema kelia ir politines grėsmes, nes gali paaštrinti konfliktus šalių viduje ir tarp valstybių“, – apibendrina ekonomistas.
Nyderlandų statistikos specialisto Peterio Grünwaldo skaičiavimais, per visą žmonijos istoriją (jei tarsime, kad ji prasidėjo prieš 162 000 metų) Žemėje gimė per 107 mlrd. žmonių.
Skęstančiųjų gelbėjimas
To paties Pasaulio banko 2012 metų duomenimis, dėl augančių pasaulinių maisto produktų kainų NVS šalyse skurdžiais tapo 44 mln. žmonių.
2012 metų kovo 16 dienos „Rossijskaja gazeta“ straipsnyje „Pamaitinsim visus!“ rašė: „Dabar, mokslininkų duomenimis, badauja ar neprivalgo, 925 milijonai žmonių. Dar 1 milijardas kenčia vadinamąjį slaptąjį badą, kai maiste nėra pakankamai vitaminų ir mineralų. Užtai 1 mlrd. geriausiai aprūpintų žemiečių gerokai „persivartoja“ ir platina naują epidemijos tipą – persivalgymą, besibaigiantį antrojo tipo diabetu ir širdies kraujagyslių ligomis.“
O kiek dar tinkamų vartojimui produktų kasdien lekia atliekų kibiran? Tokios statistikos niekur nėra.
Ten pat dar rašoma: „Pagrindinis Jungtinės Karalystės vyriausybės mokslinis patarėjas seras Johnas Beddingtonas mano, kad pagrindiniu šeštojo dešimtmečio gyventojų išgyvenimo faktoriumi taps genetiškai modifikuoti (GM) produktai. Žmonės turi juos priimti ir susitaikyti su jais. Moralinio ar etinio pobūdžio kontrargumentai GM žemės ūkio kultūroms daugiau nebepriimtini. Ir iš tiesų, kaip kitaip išmaitinti Žemės gyventojus, kurių kas mėnesį tampa 6 milijonais daugiau, juolab, kad 2030 daugiau nei 60 procentų žemiečių gyvens miestuose ir neužsiims gyvulininkyste ir žemdirbyste?“
Britų ekspertų skaičiavimais, 2050 metais Žemės rutulio gyventojams, kurių skaičius tada sieks per 9 mlrd., reikės 40 proc. daugiau maisto produktų, 30 proc. daugiau vandens ir 50 proc. daugiau energijos nei dabar. Todėl profesorius J.Beddingtonas pranašauja, kad be šiuolaikinių biotechnologijų, įskaitant genetinį modifikavimą ir nanotechnologijas, iki soties prisivalgyti maisto nepakaks. Tik genetiškai modifikuotos kultūros geba priešintis kenkėjams ir ligoms, dabar sunaikinatiems iki 30 proc. pasėlių ir tik GM augalai gali išgyventi, kai vandens trūks ar jis bus druskingas.
Privalo pasikeisti ir pati maisto filosofija. Tai reiškia, kad maistas turi tapti vertingas jau dabar. „Šiuo metu nesąmoningas vidutinis britas kasmet į šiukšlinę išmeta produktų, kurių vertė 500–700 svarų (580–810 eurų), kas sudaro maždaug ketvirtį visų šeimos perkamų maisto produktų“, – rašo leidinys.
Dar viena išsigelbėjimo nuo gresiančio planetai bado ir dirbtinės mėsos viltis – globalios produktų valdymo sistemos tobulinimas. Tam būtina sumažinti subsidijas ir dotacijas, o taip pat pašalinti prekybos barjerus, nuo kurių kenčia vargingiausios šalys. Kai sausra javus išdegina vienoje šalyje – duonos kainos pašoka visame pasaulyje, tai įrodo lanksčios produktų kooperacijos pasaulini mastu būtinybę.
Dauguma demografų sutaria, kad Žemės gyventojų skaičiaus augimas natūraliai turėtų sustoti antroje XXI amžiaus pusėje, kai planetoje gyventojų skaičius pasieks 9–13 mlrd. Tačiau kaip pramaitinti kad ir tuos 9 mlrd. žmonių? „Tai labai sudėtinga užduotis, – laikraštis pateikia britų profesoriaus Charleso Godfray'io žodžius. – Jeigu visų šių 9,5 milijardų apetitas ir meniu bus toks pat, koks dabar vyrauja Europoje – nekalbant jau apie JAV – tai bus nieko sau užduotėlė. Jei visgi kažkaip pavyks pakeisti paklausą, tai, spėju, gyventojų maitinimo užduotį bus galima tikėtis įvykdyti.“
Šiek tiek optimizmo ir… vabalų
Tarptautinės organizacijos problemą aktyviai sprendžia. Ir ieško išeičių. Bent kokių nors. 2013 m. gegužę JTO pasiūlė planetos gyventojams pamažu pereiti prie maitinimosi… vabzdžiais. „Vabzdžiai – vienas iš prieinamiausių baltymų šaltinių. Jie sudaro 50 proc. žinomų faunos rūšių, – pažymima mokslininkų pranešime. – Maždaug du tūkstančiai įvairių vabzdžių yra tradicinė 2 mlrd. žmonių raciono dalis.“
Pranešime pabrėžiama: baltymų, naudingų riebalų, kalcio, geležies ir cinko koncentracija vabzdžiuose kartais netgi didesnė nei jautienoje. Vieno kilogramo vabzdžių išauginimui pakanka 2 kilogramų pašaro, kai stambių raguočių – 8 kg. Beje, viena iš pranešimo autorių Eva Muller paaiškina: „Neraginame visų imtis valgyti vabalus. Norime pasakyti, kad vabzdžiai – tik vienas iš daugelio išteklių, kuriuos tiekia miškai, nors jie praktiškai nenagrinėjami kaip potencialus maisto produktų ir ypač gyvulių pašaro resursas.“
Anksčiau minėtas maisto produktų trūkumo problemos tyrėjas J.Kovaliovas dar pažymi viltį teikiančią pastarųjų dešimtmečių akvakultūrų vystymo tendenciją – dirbtinėse jūrų plantacijose auginamas austres, midijas, laminarijas. „Veikiausiai, būtent akvakultūrai priklauso ateitis“, – sako jis.
Tačiau norint užsiimti plačiu akvakultūrų vystymu, būtinos didelės investicijos, kurios negreitai atsipirktų. Kol kas tenka kliautis sena gera žuvimi. Ir tai daryti, nepaisant pasaulio mokslininkų seniai skambinamų pavojaus varpų dėl didėjančio destruktyvaus poveikio Pasaulio vandenynui, ypač, pakrantės rajonuose, kur išgaunama didžioji žuvų dalis. „Pasaulinės jūrų žvejybos lygis yra ribinis. Kai kuriuose žvejybos regionuose jau stebimi kolapso požymiai. Upės į jūras išneša ne tik nuplaunamą dirvą, tačiau ir pramonės, žemės ūkio ir gyvulininkystės atliekas, dalis kurių – toksiška“, – rašo J.Kovaliovas.
Panagrinėkime patį blogiausią ir, tikėkimės, menkiausiai tikėtiną scenarijų: žmonijos išmirimą. Kas tokiu atveju nutiktų? Nejaugi mūsų netoliaregiška, nors kartais visai šlovinga, giminė neturi šansų išsigelbėti? Laimei, išeitis yra.
Tarkime, pasaulyje lieka vos šimtas žmonių. Ar tiek užtenka populiacijos išgyvenimui? „Šimto puikiausiai užtektų, jeigu jie nebus tos pačios lyties, – į klausimą atsako garsus antropologas Stanislavas Drobyševskis. – Kad populiacija sėkmingai išgyventų Pitkerno saloje, pakako vieno vyro ir kelių moterų. Į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų išsaugojimo patirtis rodo, kad kartais pakanka ir poros individų. Žinoma, piktieji recesyviniai genai gali reikalą apgadinti, tačiau tam, kad reikalai būtų visiškai sugadinti, tai ir recesyviniai genai turi būti itin pikti, ir atranka itin griežta. O daugmaž pamanomomis sąlygomis (tarkime, po branduolinio karo) dešimties bušmenų (nedalyvaujančių didžiojoje politikoje ir esančių atokiai nuo supervalstybių interesų sferų) per akis užtektų žmonijos atsigavimui.“
Esama teorijų, teigiančių, kad populiacijos augimą stabilizuoti padės karai. Tačiau, žinoma, taip nėra. Dabar planetoje gyvena daugiau nei 7 mlrd. žmonių. Kokio reikia karo, kad žmonijos gausėjimas nustotų? Prognozuojama, kad pasaulinio (branduolinio) karo apžvelgiamoje ateityje nebus, tačiau regioniniai konfliktai artimiausiais dešimtmečiais tebevyks – būtent dėl globalios geopolitinės transformacijos.
Negana to, kad Vakarai, „auksinis milijardas“, – tai faktiškai vartojimo visuomenė. Tuo pat metu daugelyje besivystančių šalių paaštrės gyventojų aprūpinimo maisto produktais ir gėlu vandeniu problemos. Pavyzdžiui, daugelis pastarųjų šimto metų konfliktų Artimuosiuose Rytuose susiję su gėlo vandens išteklių kontrole. Taip, galima pateikti JAE pavyzdį, kurie Arabijos dykumą pavertė žydinčiu sodu gėlintu jūros vandeniu, tačiau kituose regionuose gėlo vandens deficitas ir toliau itin aštrus. Pavyzdžiui, Afrikos Sahelio zonoje, tarp Saharos ir Centrinės Afrikos, vyksta totalus dykumėjimas. Visos šios problemos sukelia ne gyventojų skaičiaus augimą, o masinį žmonių žuvimą nuo vandens ir maisto stokos bei nuo normalios medicinos nebuvimo.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasdien 24 tūkstančių žmonių miršta nuo bado ar ligų, betarpiškais susijusių su badu. Kol skaitėte šį straipsnį, pasaulyje mirė apie 400–500 žmonių. Iš jų kiek mažiau nei pusė – vaikai.
Parengta pagal Naked-science.ru inf.
