– Pone Goldfarbai, įsivaizduokite septyniasdešimtmetę močiutę, gyvenančią bute ir gaunančią poros šimtų eurų pensiją. Kodėl jai turėtų svarbus Higgso bozonas ir visa kita, kas atrandama CERN?
– Manau, daug kas priklauso nuo to, ar ji turi vaikų, anūkų ir proanūkių. O jei ir neturi – ar jai svarbu ateities kartos?
Be to, ji pasiekė savo septintąjį dešimtmetį tik todėl, kad vos prieš šimtmetį fundamentalusis mokslas smarkiai pasistūmėjo į priekį. Turėkime omenyje – daugiau nei prieš šimtmetį ji veikiausiai būtų pragyvenusi iki savo keturiasdešimtojo ar penkiasdešimtojo gimtadienio, bet ne septyniasdešimtojo. Moksliniai tyrimai jau veikia jos gyvenimą – tyrimai, atlikti praeityje.
Jei ji patenkinta, kad tiek pragyveno, ir norėtų šią estafetę perduoti kartoms po savęs, ji turėtų norėti, kad kas nors užsiimtų dalelių fizika – tai šiandien yra viena fundamentaliausių mokslinių tyrimų sričių, kurios rezultatai paliečia visus.
Jei ji žiūri naujienas per televizorių – o šiandien visos naujienos ateina per internetą – arba per kompiuterį bendrauja su savo anūkais bei proanūkiais – tai ji jau naudojasi CERN darbo vaisiais, nes CERN sukūrė žiniatinklį (angl. world wide web).
Aš tikiuosi, ši hipotetinė senukė sveika ir neturi jokių rimtų sveikatos problemų. Bet vis dėlto jei taip nėra, – nes, deja, su amžiumi didėja kad ir vėžio rizika – ji turėtų žinoti, kad kompiuterinės tomografijos (angl. positron emission tomography, PET scan) technologijai vos pora dešimtmečių, nes tik prieš tuos kelis dešimtmečius CERN atrado pozitronus. Lygiai taip pat yra ir dėl magnetinio rezonanso tomografijos – visa tai pagrįsta dalelių fizika.
Taigi ji jau greičiausiai patiria CERN kuriamą naudą. Žinoma, jei ji manęs paklaustų: „Ei, Steve'ai, tai ką jūs su tuo Higgso bozonu darysite?“, aš taip iškart atsakyti negalėčiau. Tai yra labai norėčiau pasakyti: „Ponia, jūsų anūkai netrukus važinės higsmobiliais“, bet negaliu daryti tokių prognozių. Tačiau galėčiau atsakyti, kad visa tai mums nurodė kryptį, sukūrė įrankius, kurie mums padės atrasti dar daugiau dalykų.
– Šiais laikais bent jau Lietuvoje yra nemažai tėvų, kurie išgyvena, kad technologijos jau pagrobė jų vaikus – vaikai ir po mokyklos ne eina į lauką, bet sėdi prie kompiuterių nuolat panirę į išmaniuosius telefonus ir t.t. Ką pasakytumėte tokiems tėvams?
– Yra daug interneto svetainių ir programėlių, kurios iš tiesų nieko gero pernelyg nemoko ir neduoda, bet tikrai yra ir puikių edukacinių darbų bei projektų.
Galų gale tas pats „Minecraft“ – na, nenoriu jo reklamuoti, bet juk turiu pateikti kokį pavyzdį – taigi ten daug ko yra vien dėl smagumo, bet galiausiai suvoki, kad ten ir mokaisi, naudoji savo smegenis.
Aš tik norėčiau, kad programėlių kūrėjai daugiau bendradarbiautų su mokslu, – kad būtų galima užtikrinti kokybę. Pavyzdžiui, mes, CERN, bendradarbiavome su „Rovio“ (kompanija, sukūrusi „Angry Birds“. – Aut.). Tai nėra lengva – nes mes, mokslininkai, norime, kad viskas būtų tikslu, o jie – kad būtų smagu.
Tad tėvams pasakyčiau – nebijokite žaidimų, žaidimai yra gerai – žinoma, jei jie ko nors moko. O jie juk ir moko – būti konkurencingam, priimti iššūkius, spręsti problemas. Bet tėvai turi prižiūrėti vaikus – nes jei vaikai mokosi tik vis greičiau virtualiai šaudyti vieni į kitus... na, tikiuosi, jie neįgauna atitinkamų realių įgūdžių. (Juokiasi.) Bet tam ir yra tėvai – kad parodytų kryptį, taip pat darytų spaudimą kompanijoms, kuriančioms produktus, kurie būtų naudingi vaikams.
– Bet ar nėra taip, kad tėvai nesuspėja su technologijomis ir dėl to jaučiasi apleisti, nustumti į šoną?
– Taip, reikia įsitikinti, ar tai nėra tas atvejis, kai tėvai jaučiasi sutrikę dėl to, kad jų vaikai imlesni, protingesni už juos pačius. Bet juk būtent taip ir veikia gamta – taip ir turi būti. Vaikai visada turi būti protingesni už tėvus.
O vaikams tai dar ir svarbu – pamatyti, kad jie kur nors gali pralenkti tėtį ar mamą. Todėl tuo tik turėtume džiaugtis, drąsinti juos. Ir patys nebijoti technologijų.
Taip, jos gali būti sudėtingos, bet pažiūrėkime į jas dar kartą. Ar paprašykime, kad padėtų vaikai, – ir jie padės, ypač jei parodysite susidomėjimą tuo, ką jie patys daro. Bet, žinoma, gana greitai pradės nervintis, kad jūs tokie lėti. (Juokiasi.)
Aš pats šiuo atveju irgi nesu tobulas tėvas. Nežinojau, kokius tiksliai „YouTube“ kanalus žiūri mano sūnus savo kambaryje, ir kai jis pasakodavo, tik karpydavau ausimis. Bet pats pradėjau domėtis ir greitai pamėgau keletą kanalų – radau tokių, kuriuose kuriamas mokslas. Ar net ir nebūtinai mokslas – pavyzdžiui, atradau švedę Simone Giertz, kuri kuria „YouTube“ laidas apie robotus. Ji pati juos konstruoja, tie robotai – baisūs, nepavykę, komiški, bet tai yra visa ko dalis – galima stebėti patį procesą, pažangą, o kiekvienos laidos pabaigoje ji apibrėžia, ką naudinga išmoko.
Tad jei turėsime kantrybės – žiūrėsime tai, ką žiūri mūsų vaikai, ir nukreipsime juos į tai, kur rodomas mokymosi procesas, mokslo žinių panaudojimas tikslui siekti, tai bus labai gerai.
– Pakalbėkime apie mokslą. Galbūt jūs čia irgi negalite būti nešališkas, bet vis dėlto pabandykite atsakyti, į kokias sritis žmonijai dabar vertingiausia koncentruotis? Ar tai būtų Žemė, ar kosmosas, ar žmogaus kūnas, o gal dar kas? Kaip manote, kas būtų perspektyviausia?
– O, tai labai sudėtingas klausimas. Ir atsakymas į jį yra – TAIP! (Juokiasi.) Taip, atsakymas į šį klausimą yra „taip“ – nes iš tiesų turime pakankamai išteklių skverbtis į visas sritis, o ne į kurią vieną. Manau, mąstymas „ši mokslo sritis yra perspektyvesnė už kitą, geriau gilinkimės į fiziką, o ne į biologiją – ar į biologiją, bet ne į chemiją ar kosmosą“ būtų spąstai. Juk gyvename nuostabiais laikais, kai kiekvienoje srityje esame ant atradimų slenksčio, tai galima pajusti.
Štai, pavyzdžiui, istorija apie NASA biudžeto apkarpymus, pagal kuriuos kažkuris ten prezidentas nebenorėjo, kad būtų tęsiami vienos krypties tyrimai apie Žemę – nes nepalankūs jų rezultatai neatitiko būsimų valstybinių planų. (Juokiasi.) Bet niekas neprieštaravo, kad mokslininkai tirtų kitas planetas.
Bet toks lėšų apkarpymas visiškai nieko nepakeitė, nes paaiškėjo, kad tirdami kitas planetas vis tiek sužinome apie mūsų pačių Žemę: idėja apie tai, kaip koralų išskiriami anglies junginiai veikia ozono sluoksnį, kilo iš duomenų, gautų tyrinėjant Veneros atmosferą. Galiausiai kilo triukšmas – juk mes nenorime, kad Žemėje viskas baigtųsi taip, kaip yra Veneroje?
Tad štai ir aš – dalelių fizikas, o kalbu apie kosmosą. Bet dalelių fizika dabar irgi yra ant atradimo ribos – tai susiję. Nes jei dabar išsiaiškinsime, kaip ten yra su tamsiąja materija, tai bus didelis žingsnis suvokiant visatą. Ir tai sukels tiek astronominių, tiek mikroskopinio lygmens pokyčių.
Tad atsakant į klausimą – manau, mes dabar turime prabangą skirti resursus visų krypčių tyrimams. Kam turėtume skirti mažiau finansavimo – tai visokiems kvailiems dalykams. Pavyzdžiui, naujiems ginklams – manau, dabar jau turime jų pakankamai. Taip, reikia auginti ekonomiką, bet realiai tai veikia tik porą artimiausių metų nuo rinkimų, o tikrą ilgalaikę naudą duoda edukacija, sveikatos mokslas – tai sugrįžta keturgubai.
Galų gale tas pats CERN – pinigai, sudėti į šį ilgalaikį projektą, sugrįžta naujais protais, moksliniais daktarais, mokslininkais, sprendžiančiais pasaulinio lygio problemas ir žinančiais, kaip geriausia tai daryti.
– Lietuva yra nedidelė, neturime daug gyventojų. Kaip geriausiai galėtume prisidėti prie mokslo plėtros pasaulyje?
– Kiek šiandien sužinojau, jūs jau dabar sėkmingai tai darote – juk pateikėte prašymą tapti visateisiais Europos kosmoso agentūros nariais. Jungimasis prie tokių dalykų yra labai svarbus ir vertingas.
Tai pat galite tapti CERN bendradarbiais – nes vis dėlto tapimas visateise CERN nare yra tikrai didelis įsipareigojimas. Bet jei priimsite tokius įsipareigojimus, Lietuvai atsivers daugelio svarbių tyrimų galimybė, lietuviai studentai galės jungtis prie CERN programų, taip pat atsivers durys industrijoms – elektronikai ir panašioms. Juk kai su kokia nors kompanija svarstome, ką mums reikia pagaminti, sukurti, juk visos žinios galiausiai lieka kompanijai.
Tad manau, kad Lietuva dabar eina labai teisingu keliu. Tik reikėtų ir toliau tobulinti edukacinę sistemą, mokytojus – užtikrinant jiems ir parengimą, ir resursus. Lietuva galėtų pasimokyti kad ir iš JAV ar kitų šalių klaidų – kur mokytojai ir patiria suvaržymų, ir dar jiems sumažinami resursai, o galiausiai nebepasitikima ir jų vertinimu, pradedama nurodinėti, ką jiems daryti. Mokytojai paleidžia daug metų mokydamiesi mokyti ir jie turėtų būti labai svarbūs bet kurioje visuomenėje, mes jiems turėtume suteikti visko, ko jiems reikia, kad mokytų mūsų vaikus. O vaikų mokymas ir yra tai, kas leistų Lietuvai prisidėti prie viso pasaulio mokslo kūrimo.
– Kokie būtų paskutiniai Jūsų žodžiai mūsų skaitytojams?
– Aš Lietuvoje dar tik kelios dienos, bet man jau palikote tikrai didelį įspūdį. Man sakė: Lietuva neturi daug išteklių, bet žmonės, kuriuos iki šiol sutikau, ir yra didžiausias Lietuvos išteklius! Būtent tai ir padeda visoms šalims – ir visai mūsų planetai – žengti pirmyn: šviesūs protai, priešingos nuomonės ir sugebėjimas dirbti kartu.
