Radinys leidžia kelti hipotezę, kad akmens amžiaus pabaigoje ši liga galėjo nuniokoti gyvenvietes visoje Europoje, ir kad tai galbūt buvo pirmoji tokio dydžio pandemija žmonijos istorijoje. Tai galėtų perrašyti tai, ką žinome apie senovės Europos istoriją.
Atradimas buvo padarytas, kai mokslininkai pradėjo analizuoti viešas DNR duomenų bazes. Mokslininkai susitelkė į Frälsegårdeno archeologinius kasinėjimus Švedijoje. Ankstesnė kalkakmenio kapo analizė atskleidė, kad čia buvo palaidoti 78 žmonės, mirę 200 metų periodu. Faktas, kad sąlyginai daug žmonių mirė per gana trumpą laiką pakišo idėją, kad jie galbūt mirė nuo epidemijos, sako tyrimo autorius, Aix-Marseille universiteto biologas Nicolás Rascovanas. Kalkakmenio kapas datuojamas neolito laikotarpiu – tais laikais, kai prasidėjo žemdirbystė.
Frälsegårdeno radimvietėje tyrėjai aptiko moters palaikus, o juose – anksčiau nežinomą maro štamą. Datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad moteris mirė prieš 4900 metų – per vadinamąjį neolito nuosmukį, kai neolito kultūros Europoje paslaptingai sumažėjo.
Remdamiesi šlaunikauliais ir kitomis skeleto detalėmis, mokslininkai nustatė, kad tiriamoji yra moteris, mirusi, kai jai buvo apie 20 metų. Joje aptiktame štame maro bakterijos buvo genetiškai mutavusios ir galėjo sukelti pneumoninį marą – mirtiniausią tiek istorinio, tiek šiuolaikinio maro formą (dažniausiai sutinkama yra buboninio maro forma, kai maro bakterijos išplinta į limfmazgius ir sukelia uždegimą – uždegimą patiriantys limfmazgiai vadinami bubonais). Jei bakterija išplinta į plaučius, tai gali sukelti dar mirtinesnį pneumoninį marą.
Kaip plito maras
Mokslininkai sako, kad naujieji radiniai prieštarauja senesniajai teorijai, kaip plito maras. Prieš 5000 metų žmonės didelėmis bangomis migravo iš Azijos stepių į Europą, išstumdami čia gyvenusius neolito žemdirbius ir senesnioji teorija skelbė, kad jie kartu atsinešė ir marą, kuris ir ištuštino vietines gyvenvietes. Tačiau maro pavyzdys iš švediškojo kapo nuo kitų štamų atsiskyrė prieš 5 700 metų, tikėtina – anksčiau, nei prasidėjo migracija iš stepių. Kas, savaime suprantama, siūlo scenarijų, kad maras jau buvo čia.
Priešingai, mokslininkai teigia, kad maras atsirado taip vadinamose mega-gyvenvietėse, kuriose Europoje prieš 6100-5400 metų gyveno nuo 10 000 iki 20 000 žmonių. Šiose mega-gyvenvietėse, kurios buvo iki 10 kartų daugiau gyventojų, nei ankstesnėse Europos gyvenvietėse, „kartu gyveno žmonės ir gyvuliai, o šalia buvo laikomas maistas – ir tikėtina, itin prastomis sanitarinėmis sąlygomis. Tai – tiesiog vadovėlinis pavyzdys ko reikia, kad atsirastų nauji patogenai“, – sako Kopenhagos universiteto matematinės biologijos specialistas Simonas Rasmussenas.
Jei maras išsivystė tokiose mega-gyvenvietėse, tada „žmonės turėjo pradėti nuo jo mirti, gyvenvietės – tuštėti, o būtent tai ir buvo pastebėta nutiko prieš 5 500 metų“ – sako S.Rasmussenas.
Maras galėjo plisti prekybos tinklu, kurio susidarymą lėmė Europoje atsiradęs ir plačiai išplitęs ratuotas transportas – ir taip galėjo pasiekti net ir tokius atokius kampelius, kaip Frälsegårdenas Švedijoje – tyrimas parodė ir tai, kad ji genetiškai nebuvo susijusi su stepių žmonėmis, kas paremia idėją, kad šis senovinis maro štamas išplito dar prieš atkeliaujant emigrantams.
Inovacijų pavojai
Ką visa tai reiškia? N.Rascovanas sako, kad maro atradimas tokioje nutolusioje vietoje iliustruoja platų neolito laikų kontaktų tinklą, ir kad revoliucingos inovacijos – tokios kaip metalurgija, ratuotas transportas ir toli siekiantys prekybiniai ryšiai tuo pačiu galėjo būti ir pavojingais.
Mokslininkai nemano, kad būtent maras tapo vienintele neolito gyvenviečių nykimo priežastimi – bet buvo viena iš priežasčių. Kitos priežastys buvo, pavyzdžiui, išsemti aplinkos resursai.
Ir šis radinys taip pat nededa galutinio taško naujoje teorijoje. „Galutinį tašką padėtų tai, jei rastume maro pėdsakų pačiose neolito gyvenvietėse“, – sako S.Rasmussenas.
Parengta pagal „Live Science“.
