Kai kas įsivaizduoja, kad žmogaus evoliucija buvo tiesinė, t. y. bendras protėvis su žmogbeždžionėmis, tada stačiasis žmogus, tada dar koks kitoks žmogus, tada jau neandertalietis ir va – galiausiai turime save.
Žinoma, taip nebuvo – tuo pačiu ar panašiu metu pasaulyje gyveno ir galiausiai istorijos miglose ištirpo neandertaliečiai (Homo neanderthalensis), denisoviečiai (Homo denisova), floresiečiai, dar pravardžiuojami hobitais (Homo floresiensis), ir kiti – iš viso Homo gentyje iki šiol buvo žinomos devynios rūšys, kurios buvo ne viena kitos tąsa, bet skirtingos evoliucijos atšakos, iš kurių išliko vienintelė – mes, Homo sapiens.
O nuo šiol žinome ir dešimtąjį rūšį – Homo luzonensis, kurį lietuviškai turbūt reikėtų vadinti luzoniečiais. Arba kalajiečiais – pagal Kalao olą, kuri yra Luzono saloje Filipinuose ir kurioje buvo aptikta šių senovės žmonių kaulų fragmentų. Na, ilgainiui terminas pats nusigulės.
Šių žmonių fizinės savybės – tai senovinių ir šiuolaikinių žmonių mišinys, rašo BBC. Vadinasi, primityvūs žmonių giminaičiai kažkada galėjo palikti Afriką ir nusigauti iki pačios pietryčių Azijos, t. y. padaryti tai, kuo iki šiol niekas netikėjo.
Radinys taip pat demonstruoja, kad žmogaus evoliucija šiame regione galėjo būti labai sudėtingas dalykas, nes kai į regioną atsikraustė modernaus žmogaus protėviai, čia jau daugmaž tuo pat metu gyveno trys ar daugiau hominidų rūšys.
Viena iš šių rūšių buvo jau minėti hobitai, kurie gyveno Flores saloje ir išnyko prieš 50 000 metų.
„Kai 2004 m. buvo paskelbta apie hobitų, t.y. Homo floresiensis, atradimą, aš iškart pasakiau, kad toks žmogaus evoliucijos eksperimentas, koks nutiko Flores saloje, galėjo nutikti ir kokioje kitoje regiono saloje, – sako Londono Gamtos istorijos muziejaus profesorius Chrisas Stringeris. – Ir toks spėjimas dabar pasitvirtino Luzono saloje, esančioje už 3000 kilometrų.“
Naujasis radinys aprašytas žurnale „Nature“ – luzoniečių rūšis gyveno prieš 67–50 tūkstančių metų.
Kol kas rasti tik trylika luzoniečių palaikų fragmentų: dantys, rankų ir pėdų kaulai bei šlaunikaulis – visa tai priklausė mažiausiai trims suaugusiems individams ir vaikams. Visa tai buvo rasta kasinėjant nuo 2007 m.
Homo luzonesis fizinėmis savybėmis kiek panašūs į šiuolaikinius žmones, bet jiems būdingi ir požymiai, kuriuos turėjo australopitekai, jau stati vaikščioję, bet vis dėlto dar labiau į beždžiones panašūs ankstyvieji Homo genties atstovai, Afrikoje gyvenę prieš 2–4 milijonus metų.
Rasti rankų ir kojų pirštų kaulai yra lenkti – kas siūlo versiją, kad šiai rūšiai laipiojimas vis dar buvo svarbi veikla.
Jei australopitekams (ar jų atmainai) iš tiesų pavyko pasiekti Pietryčių Aziją, tai pakeistų dabar nusistovėjusias teorijas, kas pirmieji iš mūsų protėvių paliko Afriką. Nes iki šiol buvo manoma, kad tai buvo stačiasis žmogus (Homo erectus), kuris iš Afrikos laimės ieškoti patraukė prieš 1,9 milijono metų.
O turint omenyje, kad Luzono sala pasiekiama vien vandeniu, tai kyla klausimas, kaip Homo luzonensis ją pasiekė (nors yra versijų, kad, pavyzdžiui, Flores sala ne visada buvo sala ir nusekus vandeniui į ją buvo galima laisvai patekti, bet paskui vandens lygis pakilo, populiacija liko įkalinta saloje – taip išsivystė nauja žmonių rūšis: dėl maisto stygiaus floresiečiai sumažėjo ir t.t.).
Beje, tame pačiame regione gyventa ir denisoviečių. DNR tyrimai rodo, kad jie kryžminosi su ankstyvaisiais Homo sapiens.
