Praktiškai visų gyvūnų biologiniai laikrodžiai yra glaudžiai susiję su Mėnulio fazėmis, todėl nenuostabu, kad kartais tai priverčia juos elgtis keistai. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad itin didelę įtaką Mėnulis turi vandens gyvūnams.
Būtent juos mokslininkai ir nusprendė patyrinėti detaliau, o tai jiems suteikė nemažai informacijos ne tik apie vandens gyvūnų cirkadinius ciklus, bet ir panašius procesus žmogaus kūne. Mokslininkė Kim Last taip pat teigia, kad toks vandens gyvūnų tyrinėjimas gali suteikti nemažai informacijos ir apie tai, kaip jie evoliucionavo bei kaip jie vieni su kitais bendrauja.
Zooplanktonai
Šie maži gyvūnai kiekvieną vakarą migruoja, o jų skaičius leidžia teigti, kad tai viena didžiausių migracijų pasaulyje. Dienai baigiantis, jie visi traukia į vandens paviršių, kur maitinasi dumbliais. Kadangi zooplanktonai yra puikus maistas daugeliui didesnių gyvūnų, kad išvengtų grobuonių, jie į gilumą traukia vos išaušus.
„Plėšrūnai seka juos, kol pritrūksta šviesos“, – sako K.Last.
Kiti ekspertai sako, kad zooplanktonai turi gana sudėtingą cirkadinį ritmą, kurį reguliuoja Saulė ir dėl kurio jie sugeba atpažinti kada ateina tamsa, o kada išaušta. Tiesa, Arktyje, kur Saulė kartais nepateka keletą mėnesių – zooplanktonai turi vidinius laikrodžius, tiesą sakant du, kurie veikia būtent pagal Mėnulį.
Kai virš Arkties pateka pilnatis, virš horizonto ji išbūna keletą dienų, tačiau per šį laiką, Mėnulis vis tiek kyla ir leidžiasi, na, o zooplanktonai prisitaiko prie šio proceso ir neria bei kyla į vandens paviršių kartu su juo. Visas šis procesas trunka apie 24 valandas ir 50 minučių.
Austrės
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad austres, kurios praveria savo kriaukles kai valgo ar neršia, irgi veikia Mėnulis.
Prancūzų tyrėjai atliko eksperimentą, kuriame atidžiai stebėjo kiek kartų per 3,5 mėn. laikotarpį austrės atveria savo kriaukles. Eksperimente buvo naudojama nauja technologija, kuri kas dvi sekundes tikrino kriauklės poziciją.
Eksperimentas buvo atliekamas pietvakarinėje Prancūzijos dalyje esančioje Arcachono įlankoje – mokslininkai sako, kad čia gyvena dvi skirtingos austrių rūšys. Prancūzijos tyrėjai pastebėjo, kad austrės daugiausia atsiveria per jaunatį, o visiškai užsidaro per pilnatį.
„Nėra tiksliai aišku, kodėl jos taip elgiasi, bet gali būti, kad per jaunatį yra daugiau dumblių arba kitokio maisto“, – sako tyrimo vadovas iš Bordo universiteto (Prancūzija) Damienas Tranas.
Palolo kirmėlės
Austrės, koralai ir daugelis kitų vandens gyvūnų veisiasi neršdami – tam tikru metu spermatozoidai ir kiaušinėliai yra paleidžiami į vandenį. Tuo tarpu palolo kirmėlės, kurios gyvena šiltesnėse vandenyno vietose, užsiima panašiu, bet daug gausesniu nerštu.
Pietiniame Ramiajame vandenyne gyvenančios palolo kirmėlės didžiąją dalį metų praleidžia misdamos organinėmis medžiagos jūros dugne arba koraluose. Tačiau per taip vadinamą pietų pavasarį (angl. austral spring), jų galinėse kūno dalyse atsiranda ploni maišeliai su kiaušinėliais arba spermatozoidais.
Per dvi dienas spalio mėnesį, tie maišeliai atsiskiria nuo kirmėlės ir naudodamiesi specialia akute – šviesai jautria pigmentine dėme, kurią turi didžioji dalis bestuburių gyvūnų, jie plaukia į vandens paviršių sekdami Mėnulio šviesą. Lygiai po mėnesio šis procesas pasikartoja tik jau daug didesniais skaičiais.
Jūros utėlės
Šie maži gyvūnai, vadinami jūros utėlėmis (lot. eurydice pulchra), parodo, kad net ir patys paprasčiausi gyvūnų veiksmai gali būti paveikiami Mėnulio. Šie maži padarėliai pasikasa po smėliu tose vietose, kuriose kyla ir atslūgsta potvyniai.
Jų vidiniai laikrodžiai pasako joms, kada būti aktyvioms – tai dažniausiai vyksta 12,4 val. intervalu, kuris sutampa su potvyniais ir atoslūgiais.
Jūros utėlės turi ir mėnesinį ciklą bei yra aktyvesnės per pilnatį ir jaunatį – tuo metu kyla stipresnės bangos. Be to, jos reaguoja ir į Saulę, štai, pavyzdžiui, dieną jų kūno spalva tampa tamsesnė tam, kad apsisaugoti nuo Saulės spindulių, o naktį jūros utėlės tampa blyškesnės.
„Smėlio šokėjai“
Dar vienas mažai žinomas, bet mokslininkams itin svarbus gyvūnams, tai talitrus saltator arba „smėlio šokėjas“ (anlg. „sand hopper“).
„Jei sutrukdysime jiems dieną, jie bėgs krantu į viršų ir pasikas po smėliu. Jei sutrukdysime juos naktį, jie bėgs krantu žemyn ir mis įvairiais dumbliais, kuriuos į krantą išplovė vanduo“, – sako jūrų biologas Davidas Wilcocksonas.
Ilgą laiką mokslininkai manė, kad vėžiagyviai naudojasi savo antenomis ir taip naviguoja pagal Saulę, nes taip elgiasi drugeliai monarchai. Tačiau 2016 metais „Scientific Reports“ žurnale publikuotame tyrime D.Wilcocksonas su kolegomis sugalvojo patikrinti šią teoriją. Jie nuėmė „smėlio šokėjų“ antenas ir stebėjo kaip jie naviguoja dieną ir naktį.
Priešingai nei tikėtasi, gyvūnai dieną gaudėsi puikiai ir be antenos – tam jie naudojo savo smegenis. Tačiau naktį, neturėdami antenos, jie buvo visiškai pasimetę. Šis eksperimentas parodė, kad „smėlio šokėjai“ turi du vienas nuo kito nepriklausomus laikrodžius, kurie veikia pagal abu dangaus kūnus – Mėnulį ir Saulę.
Parengta pagal „National Geographic“.
