Roopkundo ežeras – beveik ištisai užšalęs vandens telkinys, kuris yra vos apie 40 metrų skersmens, tačiau tai yra aštuonių šimtų žmonių paskutiniojo poilsio vieta, rašo „Business Insider“. Vasarą, kai dalis ežero atitirpsta, išsibarsčiusios skeletų liekanos plūduriuoja vandens paviršiuje. Ežero krantai taip pat nubarstyti kaulais, o ant kai kurių jų dar matyti ir minkštieji audiniai bei plaukai. Bebaimiai ežero lankytojai kai kurias palaikų liekanas yra sukrovę į kraupokas šventyklėles.
Mokslininkai nėra tikri, kas pražudė ežere skendinčius žmones. Po to, kai 1942 m. britai atrado ežerą, tyrėjai nustatė, kad skeletai nėra Antrojo pasaulinio karo aukos – tam kaulai per seni. Tačiau iki šiol nėra jokio galutinio paaiškinimo, kaip ir kodėl šie žmonės žuvo.
Ir praėjusį mėnesį atliktus 38 ežero skeletų DNR analizę, paslapties šydas ne tai kad sunyko, bet priešingai, pasidarė dar tankesnis: buvo nustatyta, kad skeletai priklauso trims genetiškai atskirtoms grupėms, kurios žuvo mažiausiai dviem bangomis – ir dar maždaug 1000 metų skirtumu.
Dvi grupės
Tyrime, kuris buvo paskelbtas žurnale „Nature Communications“, mokslininkų komanda įsigręžė į ilguosius žmogaus griaučių kaulus – šlaunies ir žasto kaulus – ir iš gautų kaulamilčių išgavo DNR. Tyrėjai nustatė, kad iš 38 tirtų skeletų 23 žmonių protėviai buvo susiję su žmonėmis iš šių dienų Indijos, o 14 – iš artimiausių rytinių Viduržemio jūros salų Kretos ir Graikijos. Na o dar vienas turėjo Pietryčių Azijos protėvius.
Kaulų dydis ir forma patvirtina šią išvadą: kai kurie kaulai priklausė žmonėms, kurie buvo „labai tvirti ir aukšti“, o kiti buvo „grakštesni“ arba aukšti ir liesi, rašo autoriai.
Tyrimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad 23 asmenų grupė mirė VII-X a. ir į ežerą pateko per du kartus, o likę 15 tirtieji mirė XVII-XX a. ir į ežerą pateko vienu metu.
Šis atradimas pakeitė mokslininkų supratimą apie Skeletų ežerą – nes 2003 m. ekspedicija siūlė versiją, kad dauguma žmonių, kurių kaulai aptikti šioje vietoje, mirė daugmaž 800-aisiais mūsų eros metais.
„Šis atradimas demonstruoja datavimo radioaktyviąja anglimi galią – nes anksčiau buvo manoma, kad Roopkundo ežero skeletai buvo vieno katastrofiško įvykio rezultatas“, – pranešime spaudai teigia vienas iš naujojo tyrimo autorių Douglasas Kennettas.
Priežastis vis dar neaiški
Nors mokslininkai dabar jau žino, kad palaikai priklauso žmonėms, kilusiems iš skirtingų pasaulio dalių ir mirusiems skirtingu laiku – vis dar neaišku, kokia buvo jų mirties priežastis.
„Vis dar nėra aišku, kas atvedė šiuos asmenis į Roopkundo ežerą ir kaip jie mirė, – pranešime spaudai teigia vienas iš tyrimo autorių Nirajus Rai. – Tikimės, kad šis tyrimas yra pirmasis iš daugelio šios paslaptingos vietos tyrimų“.
Pasak N.Rai ir jo bendradarbių, naujoji analizė pateikia ir keletą teorijų apie tai, kaip palaikai galėjo atsirasti ežere.
Priešingai nei spėliojama 2004 m. „National Geographic“ dokumentiniame filme, bent jau tirti skeletai nerodo jokių epidemijos pėdsakų – nė vienuose kauluose DNR analizė neatskleidė nė vieno bakterinės infekcijos požymio.
„Tyrimas rodo, kad asmenys, patekę į Roopkundą, iš esmės buvo sveiki“, – rašo autoriai.
Koks nors mūšis greičiausiai taip pat nebuvo mirties priežastis – nes nustatyta, kad 23 skeletai yra vyriškos ir 15 – moteriškos lyties, ir tarp jų yra tiek vaikų, tiek vyresnio amžiaus žmonių griaučių. O ginklų aplinkui nerasta.
Kita mirties teorija yra paremta vietos liaudies daina, pasakojančią apie masinę piligriminę kelionę į kalno deivės, vadinamos Nanda Devi, šventovę, esančią prie ežero.
Tyrimo autoriai teigia, kad daina yra apie „karalių ir karalienę bei daugybę jų palydovų, kuriuos dėl netinkamo šventimo būdo nutrenkė Nanda Devi rūstybė“. Dainos žodžiai mini, kad deivė mojuoja kamuoliais „kietais kaip geležis“.
N.Rai komanda sutinka, kad visai įmanoma, jog kai kurie iš pirmųjų Skeletų ežero kaulų atsirado dėl „masinės mirties per piligriminį įvykį“. Tyrimo autoriai rašo, kad ežeras yra netoli šiuolaikinio piligriminio maršruto, besidriekiančio per regioną.
Tačiau tyrėjai nesutinka su kita teorija, sutampančia su dar viena liaudies daina, pagal kurią 2003 m. ekspedicijos komanda manė, jog griaučiai gali būti pirklių, žuvusių nuo karščio. Naujajame tyrime sakoma, kad tai mažai tikėtina – nes arti Roopkundo nesidriekia joks žymesnis prekybos kelias.
Be to, sako N.Rai, antrosios skeletų grupės likimas vis dar yra visiška paslaptis – nes taip ir lieka neaišku, kodėl Viduržemio jūros regiono žmonės keliavo prie šio ežero ir ką jie čia veikė.
Tyrime nedalyvavusi Pensilvanijos universiteto antropologė Kathleen Morrison siūlo ir dar vieną galimą paaiškinimą.
„Įtariu, kaulų ten tiek daug yra todėl, kad vietiniai žmonės juos laidoja ežere, – sako ji „The Atlantic“, spėdama, kad vargu ar visi šie žmonės mirė prie ežero. – Kai matai daugybę žmonių griaučių vienoje vietoje, dažniausiai tai būna kapinės“.
