Tačiau dabar mokslininkai mano, kad jie aptiko skysčio egzistavimo įrodymus – bet visiškai netikėtoje vietoje: labai giliai susidarančių deimantų viduje.
Nors dauguma deimantų kristalizuojasi 140–200 km gylyje, ypač gilių deimantų randama ir 600–800 km nuo žemės paviršiaus paviršiaus. Šiuos brangakmeniuose yra mažų įtrūkių ir inkliuzų, kuriuos padaro skysčiai. Tai rodo, kad skystis greičiausiai teka mantijos sluoksniuose, kuriuose susidaro gilieji deimantai.
Būtent šis skystis ir sudomino giliąją žemę tiriančius mokslininkus, „Live Science“ pasakoja Carnegie mokslo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Stanforde, geochemikas Stevenas Shirey'as. Taip yra todėl, kad šių skysčių vieta ir judėjimas gali būti esminis raktas siekiant suprasti giliuosius žemės drebėjimus.
Naujame tyrime, pristatytame gruodžio 10 d., S.Shirey ir jo kolegos modeliavo skysčio judėjimą dideliame gylyje, naudodamiesi informacija apie vietas, kur šie deimantai formuojasi.
Kurdami šiuos modelius, mokslininkai tikisi sujungti visus taškus tarp skysčių judėjimo į giliąją mantiją, deimantų formavimosi ir „fizinių uolienų plyšimo savybių tame regione, esančiame mantijos perėjimo zonoje“, – sako S.Shirey. Kitas žingsnis – tyrėjams reikia susieti tų skysčių sroves su giliai žemėje vykstančiais drebėjimams.
Gilieji žemės drebėjimai yra energingi, dažni ir „labai įdomi plokščių tektonikos apraiška“, sako S.Shirey. Tai, kas vyksta ties plokščių tektonikos riba, „pasirodo esąs labai įdomus visos planetos lygmens klausimas“, mano jis.
