„Pasiekiau vidurių šiltinę, perskaičiau simptomus ir supratau sergąs vidurių šiltine, – sirgau jau kelis mėnesius, pats to nežinodamas. Užsimaniau sužinoti, kuo gi dar sergu. Perskaičiau apie švento Vito šokį ir sužinojau, kad, kaip ielizr reikėjo tikėtis, šia liga sergu.
Susidomėjęs savo būkle, nusprendžiau ją kuo nuodugniausiai ištirti ir ėmiausi skaityti abėcėline tvarka. Perskaičiau apie ataksiją ir sužinojau neseniai ja susirgęs ir kad ūmusis ligos periodas ištiks po dviejų savaičių. Braito liga sirgau, bet, laimei, lengva forma - taigi, galėjau dar pragyventi daug metų“.
Ši nemirtinga citata iš Jerome K. Jerome romano „Trise valtimi, neskaitant šuns“ tapo vieno naujos Billo Brysono knygos The Body: A Guide for Occupants skyriaus epigrafu.
Knygoje kalbama apie paslaptingas (ir kartais neišgydomas) infekcines ligas, periodiškai aplankančias žmoniją, o paskui netikėtai išnykstančias – ir lygiai taip pat netikėtai pasirodančias vėl.
Islandiška liga
1948 metų rudenį mažą šiaurinės Islandijos pakrantės miestelį Akureyrį pakirto liga, iš pradžių palaikyta poliomielitu. Nuo 1948-ųjų spalio iki 194-ųjų balandžio iš 9600 miestelių gyventojų susirgo beveik 500. Simptomai buvo keistai įvairūs: raumenų skausmas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, depresija, vidurių užkietėjimas, miego sutrikimai, atminties praradimas ir tiesiog bendras silpnumas, bet beveik neįveikiamas.
Liga nieko į kapus nepaguldė, bet praktiškai visoms aukoms gerokai sugadino gyvenimą, kartais ir keliems mėnesiams. Epidemijos priežastis liko nežinoma. Visi patogenų testai buvo neigiami. Nesuprantamas susirgimas buvo pavadintas Akureyri liga.
Maždaug metus nieko nevyko. Paskui keistosios ligos protrūkiai ėmė kilti kitose vietose, ganėtinai toli nuo Islandijos: Luisvilyje Kentukio valstijoje, Sewarde (Aliaskoje), Pitsfilde ir Viljmastaune (Masačiusetse), o taip pat - mažoje fermoje Dalstone pačioje Anglijos šiaurėje. Iš viso per šeštąjį dešimtmetį buvo užregistruota 10 protrūkių JAV ir trys – Europoje.
Simptomai visur atrodė panašūs, tačiau buvo ir vietinių ypatybių. Kai kur pacientai sakė jaučią neįprastą prislėgtumą ar mieguistumą, ar specifišką skausmingą raumenų jautrumą. Plintanti liga gaudavo vis naujus pavadinimus: postinfekcinio sindromo, atipinio poliomielito ir galiausiai - epideminės neuromiastenijios, kuriuo dažniausia vadinama dar ir dabar.
Kodėl protrūkiai neplito į kaimynines gyvenvietes, tačiau sėkmingi įveikdavo didžiulius geografinius atstumus – tik viena iš daugybės neįmintų šio susirgimo mįslių.
Neaiškus sukėlėjas
Nė vienas iš šių protrūkių ypatingo susidomėjimo už ligos paplitimo apskričių ribų didesnio dėmesio nesulaukė, tačiau 1970 metais - po kelerių tylos metų - ji vėl pasireiškė Lacklando aviacijos bazėje Teksaso valstijoje. Bent jau nuo tada medikai ėmė ją tirti atidžiau (nors ir ne ką sėkmingiau). Lacklande susirgo 221 žmogus, daugelis išgulėjo vos savaitę, tačiau kai kurie kankinosi visus metus. Kartais būryje pasiligodavo vos vienas, kartais – visi. Didžioji dalis aukų pasveiko visiškai, tačiau kai kuriems liga pasikartojo po kelių savaičių ar mėnesių.
Kaip įprasta, protrūkiuose jokios logikos nebuvo, ir visos bakterinių ar virusinių patogenų analizės buvo neigiamos. Nemažai susirgusiųjų buvo kariškių šeimų vaikai - pernelyg maži, kad ligą jiems būtų galima įteigti ir dėl to labiausiai paplitęs nepaaiškinamų masinių susirgimų paaiškinimas – isterija – irgi buvo atmestinas. Epidemija truko kiek ilgiau nei porą mėnesių, paskui baigėsi ir (jei neskaičiuotume atskirų recidyvų) daugiau nebegrįžo.
Galutinėje ataskaitoje, publikuotoje Amerikos medicinos asociacijos žurnale (angl. The Journal of the American Medical Association – JAMA) skelbta, kad aukos kentėjo nuo „neakivaizdaus, tačiau didžiąja dalimi organinio susirgimo, kurio pasireiškimuose galėjo būti už jo slypinčio psichogeninio susirgimo sustiprėjimas“. Tai buvo įmantrus būdas pasakyti - „neturime žalio supratimo, kas nutiko“.
Infekciniai susirgimai – įdomus dalykas. Kai kurie perlekia iš vietos į vietą kaip Akureyrio liga, pasireikšdami, atrodytų, visai be sistemos - o paskui nutildami tik tam, kad vėl kažkur pasireikštų. Kiti pasklinda po teritoriją kaip puolanti armija. Vakarų Nilo karštligės virusas Niujorką užgriuvo 1999 metais ir per ketverius metus išplito po visą Ameriką. Kai kurios ligos visuomenėje sukelia chaosą, o paskui pasitraukia šešėlin: kartais keleriems metams, rečiau – visam laikui.
Paslaptingi ligų protrūkiai, ypač nedideli, nutinka dažniau, nei būtų galima manyti. JAV kasmet vidutiniškai šeši žmonės - daugiausiai Minesotos šiaurėje - užsikrečia Powassano virusu. Kai kurios aukos junta tik lengvus gripo simptomus, tačiau kitiems įvyksta negrįžtami neurologiniai pažeidimai. Apie 10 proc. susirgusiųjų miršta. Vaistų nuo ligos nėra.
2015–2016 metų žiemą įvairiose Viskonsino valstijos vietose susirgo menkai žinoma bakterine infekcija, kurią sukelia Elizabethkingia anopheles – paplitęs dirvos mikrobas, žmones užkrečiantis itin retai. Kodėl jis netikėtai suaktyvėjo skirtingose valstijos vietose, o paskui nurimo – nežinia.
Erkių platinama infekcinė liga tuliaremija kasmet Amerikoje nužudo maždaug po 150 žmonių, tačiau jos kitimai – nepaaiškinami. Per 11 metų (2006–2016) tuliaremija pražudė 232 žmones Arkazase, tačiau kaimyninėje Alabamoje – vos vieną. Nors abiejų valstijų klimatas, augalija ir erkių populiacijos – labai panašios.
Burbono virusas
Bet tikriausiai paslaptingiausia yra Bourbono viruso, pavadinto pagal Kanzaso valstijos apskritį, kurioje 2014 metais jis pirmą kartą buvo užfiksuotas, istorija. Tų metų pavasarį savo sklype dirbusiam Johnui Seestedui - sveikam, pusamžiam vyriškiui iš Fort Scotto - įkando erkė. Praėjus kiek laiko, J.Seestedas pasijuto blogai ir karščiuojantis. Jį paguldė į vietinę ligoninę, kur gydė doksiciklinu – preparatu, skirtu erkių platinamų infekcijų gydymui. Tačiau jis nepadėjo. Kitą dieną ar dvi J.Seestedo būklė stabiliai blogėjo. Ėmė vystytis organų nepakankamumas - ir vienuoliktą dieną vyras mirė.
JAV Ligų kontrolės centras (CDC) skaičiais dalinasi nenoriai ir tepraneša, kad „2018 metų birželio duomenimis, JAV Vidurio Vakaruose ir Pietuose užregistruoti pavieniai Bourbono viruso sukeliamo susirgimo atvejai“. Naujausias patvirtintas atvejis – 58 metų moteris, kuriai dirbant Misurio rytuose esančiame Merrimacko nacionaliniame parke, įkando erkė. Ligonė netrukus mirė.
Visai tikėtina, kad šios nepagaunamos ligos paveikia gerokai daugiau žmonių, tačiau ligos forma būna lengvesnė ir dėl to nepatraukia dėmesio. „Jeigu gydytojai neatlieka konkrečios infekcijos analizės, jie jos neranda“, – 2015 metais JAV Nacionalinio visuomeninio radijo eteryje kalbėjo CDC darbuotojas . Kalbėta apie dar vieną patogeną – Heartlando virusą. Iki 2018 metų pabaigos šis virusas užkrėtė maždaug dvidešimt žmonių - ir nežinia, kiek nužudė nuo tada, kai 2009 metais buvo pirmą kartą aptiktas St.Josephe, Misurio valstijoje.
Kol kas užtikrintai tegalima tvirtinti, kad šios ligos – kažkokio ypatingos nesėkmės rezultatas: užsikrėtimai reti, aukos gyvena toli viena nuo kitos, ir jokio ryšio tarp jų aptikti nepavyksta.
Nieko naujo?
O kartais paaiškėja, kad tokie nauji susirgimai iš tikrųjų visai nėra nauji. Taip nutiko 1976 metais, kai Filadelfijos viešbutyje vykusio „Amerikos legiono“ suvažiavimo delegatus pakirto liga, kurios nesugebėjo nustatyti joks specialistas. Daugelis susirgusiųjų netrukus jau vadavosi mirtimi. Vos per kelias dienas mirė 34 žmonės, o susirgo dar maždaug 190, daugelis – gana rimtai. Ypač nesuprantama buvo tai, kad maždaug penktadalis aukų viešbutyje visai negyveno, o tik ėjo pro šalį. CDC epidemiologams prisireikė poros metų išsiaiškinti kaltininką – naują Legionella šeimos bakteriją, pasklidusią per viešbučio kondicionavimo sistemą. Nelaimėliai, ėję pro šalį, užsikrėtė nuo purslų, paskleistų per išorinius ištraukimo sistemos įrenginius.
Ir tik gerokai vėliau gydytojai suprato, kad labai tikėtina, jog legionelė sukėlė ir panašų nepaaiškinamą susirgimo protrūkį Vašingtono valstijoje (1965) ir Pontiake, Mičigano valstijoje (1968). Paaiškėjo, kad ir minėtame viešbutyje dvejais metais anksčiau, kitos konferencijos metu, jau buvo nedidelis paslaptingos pneumonijos protrūkis - tačiau ji ypatingo dėmesio nesulaukė, nes niekas iš susirgusiųjų nemirė.
Dabar žinome, kad legionelės aktyviai dauginasi dirvoje ir gėlame vandenyje, o legioneliozė yra gerokai labiau paplitusi, nei mano dauguma žmonių. JAV kasmet apie 18 000 žmonių suserga taip smarkiai, kad juos tenka hospitalizuoti. CDC nuomone, iš tiesų šie skaičiai veikiausiai yra gerokai didesni.
