„Tai yra labai šaunu“, – sako Kanzaso universiteto genetikė Jennifer Raff, tyrinėjanti Amerikos apgyvenimą. Šis darbas rodo, kad vietinių Šiaurės Amerikos žmonių protėviai iš Sibiro buvo plačiau pasklidę ir mobilesni, nei manyta anksčiau, sako ji. Be to, tai netiesiogiai paremia hipotezę, kad vietinių Amerikos gyventojų protėviai nuo protėvių iš Azijos buvo izoliuoti Beringijoje – senoviniame sausumos sausumos tilte, jungusiame Sibirą su Aliaska.
Maždaug prieš 20 000 metų žmonės iš rytų Sibiro ėmė keltis į Beringiją. Tačiau kur tiksliai ligtol jie gyveno ir klajojo po Sibirą, ilgai nebuvo žinoma.
Naujausias tyrimas pateikia kol kas seniausius genetinius Amerikos indėnų protėvių iš Eurazijos įrodymus. Jie daug tolimesni nuo Beringijos, nei kas galėtų manyti, sako tyrimo pagrindinis autorius archeogenetikas ir Maxo Plancko Instituto (MPI) direktorius Žmonijos istorijos mokslams Johannesas Krause. Aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje rusų archeologai kasinėjo Ust-Kyakhta radimvietę tarp pietinio Baikalo ežero kranto ir Mongolijos sienos centrinės Rusijos pietuose. Jie aptiko tūkstančius kaulinių ir akmeninių įrankių, keramikos dirbinių, elnių kaulų ir žuvų ašakų — ir dar žmogaus danties dalį.
Šis dantis ilgsi gulėjo ekspedicijos radinių stalčiuje, kol RMA archeologė Svetlana Shnaider parodė jį senovinės DNR ekspertams iš MPI. J.Krause prisimena, kad dėl tikimybės, jog dantyje dar bus išlikusi DNR, iš pradžių jis buvo nusiteikęs gan skeptiškai.
Bet šalta ir sausa Sibiro aplinka DNR išsaugojo ir komandai pavyko iš danties nuskaityti jo savininko genomą. Remdamiesi radioaktyviosios anglies metodu nustatytu greta danties rastų laužo anglių ir kaulų amžiumi, tyrėjai paskaičiavo, kad jam turėtų būti apie 14 000 metų. Genomas parodė, kad asmuo buvo vyras — jo genai buvo toks pat išskirtinis Rytų Azijos ir Eurazijos protėvių mišinys, kaip ir dabartinių Amerikos indėnų. Todėl jis yra seniausias žinomas Amerikos indėnų artimas protėvis už Amerikos ribų, teigia tyrėjai.
Šis vyras gyveno už 4500 kilometrų nuo Beringijos ir beveik už 3200 kilometrų nuo moters šiaurės rytų Sibire, ir maždaug du trečdaliai jo genomo sutapo su dabartinių Amerikos indėnų. Tai rodo, kad populiacija, iš kurios kilo Amerikos indėnai, užėmė didelius plotus šiaurės rytų Eurazijoje, sako J.Krause.
Tokie įspūdingi mastai savo ruožtu rodo, kad tiesioginiai Amerikos indėnų protėviai genetiškai atsiskyrė Beringijoje – o ne Sibire, po kurį keliavo tūkstančius metų, pažymi J.Raff. Dabartiniai Baikalo pakrančių gyventojai praktiškai neturi jokių genetinių panašumų su senaisiais gyventojais, kuriuos prieš maždaug 10 000 metų pakeitė migrantai daugiausiai iš šiaurės rytų Azijos.
Remiantis kitais straipsnyje aprašytais radiniais, šalia Baikalo gyvenantys žmonės keliavo ir bendravo su kitomis žmonių grupėmis tūkstančius metų. Dviejuose iš jų, palaidotuose greta vienas kito prieš maždaug 4200 metų, aptikta marą sukeliančių bakterijų Yersinia pestis žymių. Lig šiol jų rasta tik daug toliau vakaruose – žmonėse, genetiškai susijusiuose su Eurazijos stepėmis.
„Tai, kad [bakterija] nukeliavo nuo Baltijos iki Baikalo per daugiau ar mažiau 100 metų, šiek tiek stebina, – sako J.Krause. – Dabar matome, kaip koronavirusas po visą pasaulį pasklido per 3 mėnesius, tačiau Bronzos amžiuje pasaulis nebuvo taip globalizuotas“.
Žmonių ir patogenų senovinės DNR kombinacija suteikia retą istorinį langą į vietą, kritiškai svarbią Amerikos indėnų, azijiečių ir europiečių genetikos supratimui, pažymi Kalifornijos universiteto Berklyje genetikė Priya Moorjani. „Kiekvienas iki šiol šiame regione aptiktas pavyzdys padėdavo patikslinti mūsų supratimą apie žmogaus istoriją ir raidą.“
