Objektas rastas dar 2019 metais, bet didieji kasinėjimo darbai pradėti tik 2020 metų spalį. Jų metu atkastas ir išvalytas visas komercinis pastatas, užkonservuoti jame rasti svarbūs artefaktai. Archeologai sako, kad tokio radinio nebuvo jau seniai. Tai geriausiai iki mūsų dienų išlikęs termopoliumas.
Termopoliumai buvo ano meto greito maisto užkandinių atitikmuo. Juose skubantys žmonės galėjo įsigyti šilto maisto valgymui iškart arba išsinešimui. Vien Pompėjoje tokio tipo atrastų užeigų suskaičiuojama jau daugiau nei 80. Neabejotinai galima teigti, kad vietiniai mėgo tokį maistą.
Dabar tyrinėjama užkandinė buvo įsikūrusi Vicolo delle Nozze d'Argento (liet. Sidabrinių vestuvių alėja) ir Vicolo dei Balconi (liet. Balkonų alėja) sankryžoje. Ano meto praeivius į užeigą viliojo nuo gatvės pusės matoma tapyta freska su pusnuoge graikų jūrų nimfa, kuri vandenyno gelmėse groja arfa jūrų žirgams. Neabejotina, kad šis vaizdas buvo įstaigos prekinis ženklas.
Tikrojo įstaigos pavadinimo greičiausiai niekada nesužinosime, bet pikti ano meto pokštautojai leidžia šį tą nuspėti. Jie prie vienos vidinio kiemo freskų buvo surastas toks lotyniškas užrašas: „Nicia cinaede cacator“ (liet. Nicias – begėdis šiknius). Tyrinėtojai spėja, kad Nicias – greičiausiai graikų kilmės žmogus – buvo išlaisvintas vergas. Neaišku ar jis buvo šios įstaigos savininkas, ar tik vienas iš joje dirbusių žmonių – bet akivaizdu, kad kažkam jis labai nepatiko ir tai išliko iki šių dienų.
Laikinasis archeologinio Pompėjos parko direktorius Massimo Osana sako: „Tai yra dar viena galimybė išvysti kasdieninį Pompėjos gyvenimą. Šio termopoliumo tyrinėjimas yra išskirtinis, nes pirmą kartą atkasėme visą kompleksą, nepaliestus radinius galime ištirti šiuolaikinėmis technologijomis“.
Kokį maistą tiekė užkandinė
Neabejotinai vienas įdomiausių klausimų – o kas gi buvo siūloma greitam pavalgymui? Per kasinėjimus atvertose talpose buvo rasta ančių, taip pat kiaulių, ožkų, žuvies kaulų ir net sraigių liekanų. Ateityje, atlikus detalesnius tyrimus, tikimasi sužinoti, kokie senoviniai patiekalai buvo gaminami. Šiuo metu antropologai mano, kad rastieji ingredientai buvo skirti sriubai arba troškiniui.
Rastame sandėliuke, kuris buvo padengtas cocciopesto - vandeniui nelaidžia danga, senovėje gaminta sumaišius molio šukes su smėliu ir kalkių skiediniu – rasta maisto saugojimui skirtos priemonės: 9 amforos, bronzinė patera (didelė įgaubta lėkštė), dvi gertuvės ir olla (didelis molinis indas maistui).
Pardavimui paruoštas maistas ar gėrimai buvo dedami į didelius molinius indus (dolium). Įprastai transportavimui skirti indai termopoliumuose būdavo mūrijami į prekystalius. Iš čia prekybininkas parduodavo savąjį prandiumą (valgį) išalkusiam klientui.
Patekus į pastatą suprasime, kad prekystalis yra Z formos, padabintas įvairiomis freskomis. Pastarosios kur kas kuklesnės – greičiausiai buvo maisto reklama. Galime išvysti gaidžio, dviejų darinėjamų ančių piešinius. Taip pat didelio šuns su pasaitėliu freską, kuri greičiausiai buvo įspėjimas vagišiams, kas jų laukia, jei jie bandys ką vogti.
Nepaisant prabėgusių beveik 2000 metų, viename iš indų vis dar buvo galima justi kam jis buvo skirtas. Atvėrus doliumą, net per kaukes tyrinėtojai pajuto ryškų vyno kvapą. Archiobiologai, paėmę vis dar drėgnus mėginius, vėliau patvirtino, kad buvo rasta senovinio vyno su pupų priemaišomis. Pastarasis priedas keistas atrodo tik mums. Senovės Romos laikais Apicijaus išleistame kulinariniame veikale „De re Coquinaria“ buvo rašoma, kad susmulkintos pupos leisdavo pakeisti vyno skonį, o taip pat iš alkoholinio gėrimo ištraukdavo spalvą.
Paskutinės gyvenimo akimirkos
Atliekant archeologinius kasinėjimus, buvo rasti griaučiai, iš kurių galima bandyti atkurti paskutiniąsias gyvenimo akimirkas. Tiesa, dalis palaikų sudarkyti. Manoma, kad taip galėjo pasielgti ankstesni nelegalūs kasinėtojai, ieškoję senovinių artefaktų.
Vyras, kuriam buvo apie 50 metų, buvo rastas pastato viduje. Tikriausiai sėdėjo ant lovos ar kažko panašaus, nes po juo buvo rasta medinių fragmentų. Žuvo, kai jį užklupo piroklastinis karštų dujų srautas.
Dar vieno žmogaus griaučiai buvo rasti sudėti į vieną iš molinių doliumų. Manoma, kad tai buvo padarytą vėlesniais laikais, nelegalių kasinėjimų metu. Šiuolaikiniai tyrėjai bandys išsiaiškinti daugiau apie šią auką.
Buvo surasi ir šuns griaučiai. Skirtingai nei vaizduojama tapytoje freskoje, tikrasis sargas nė iš tolo neprilygo savo nupieštam dydžiu. Vos 20-25 cm aukščio šuniukas buvo surastas vieno kambario kampe. Analizė parodė, šuo buvo suaugęs.
Tais laikais šuniukai, kuriuos šiandien pavadintume kambariniais, buvo gana reti. Atradimas Pompėjoje yra dar vienas įrodymas, kad romėnai atrankos būdu siekė išvesti mažesnio dydžio šunų veisles.
