„Pastebėjome, kad pirmaisiais pandemijos metais infekcijos bangos išaugo šiltuoju metų laiku ir šiltuose regionuose – ir nėra jokių duomenų, kad tai negalėtų pasikartoti ir šiais metais“, – sakė Pasaulio meteorologų organizacijos pirmininkas ir Johnso Hopkinso universiteto Žemės mokslų mokslininkas Benas Zaitchikas.
Pandemijos pradžioje buvo spekuliuojama, kad sezoniniai orų svyravimai gali turėti įtakos COVID-19 plitimui, buvo svarstoma, kad virusas galbūt lengviau plinta vėsesniais, sausesniais orais ir mažiau plinta šiltuoju, drėgnesniu metų laiku.
„Šiame tyrimų etape duomenys nerodo, kad meteorologiniai ir oro kokybės veiksniai suteiktų pagrindą valdžios atstovams švelninti intervencijas, kuriomis siekiama sumažinti viruso perdavimą“, – teigė mokslininkas.
B.Zaitchikas taip pat vadovauja NASA finansuojamai komandai, sprendžiančiai tą pačią problemą. Ši komanda naudoja orų analizės modelius ir įvairius statistinius metodus, ieškodama signalų palydovų duomenyse ir kituose aplinkos duomenų šaltiniuose. Jų tikslas yra nustatyti galimą ryšį tarp aplinkos sąlygų (tokių kaip temperatūra, drėgmė, ultravioletiniai spinduliai ir krituliai) ir COVID-19 plitimo bei ligos sunkumo.
B.Zaitchikas neseniai moksliniame žurnale „Nature Communications“ paskelbė straipsnį, kuriame mokslininkų bendruomenė raginama siekti griežtumo rengiant COVID-19 sezoniškumo tyrimus – ir aiškumo perduodant išvadas, kad būtų išvengta visuomeninių ir politinių sprendimų painiavos, nulemiančios prieštaringus rezultatus. 2021 m. kovą NASA leidinys „Earth Observatory“ pakalbino mokslininką, ką pavyko sužinoti naujo apie COVID-19 ir orų ryšį.
– COVID-19 atvejų skaičius šiais metais stipriai bangavo, tarsi amerikietiški kalneliai. Kas daugiausia nulemia infekcijų skaičiaus pakilimus ir nuosmukius?
– Akivaizdu, kad pagrindinis veiksnys vis tiek yra žmogaus elgesys. Kai liekame namuose ir išlaikome socialinę distanciją, virusas perduodamas mažiau. Tai paaiškina didžiausius pokyčius, kuriuos matėme atvejų kreivėje JAV ir kitose šalyse. Taip pat įsibėgėjant skiepijimui, ko gero pradedame matyti ir „bandos imuniteto“ efekto pradžią.
– JAV atveju buvo matyti, kad žiemos pradžioje COVID-19 atvejų daugėjo, bet vasarį jau ėmė mažėti. Ar tai susiję su orais?
– Esama tiesioginių būdų, kaip orai gali paveikti viruso išlikimą ar mūsų imuninę sistemą – tačiau svarbiausias poveikis dabar yra netiesioginis. Jei dėl oro sąlygų žmonės būna lauke ir išvengia būriavimosi, gali būti, kad orai gali sumažinti perdavimo greitį. Ir atvirkščiai – jei žmonės grūdasi uždarose patalpose.
Tai pagrįsta mūsų patirtimi su kitais viršutinių kvėpavimo takų virusais: tyrimais, kurie rodo perdavimo efektyvumą uždaroje aplinkoje – ir tam tikru mastu statistine modelių analize, kurią matėme pirmaisiais COVID-19 metais.
Bet pastarasis dalykas vis dar reikalauja tyrimų. Nors atvejų skaičius kartais gali atitikti sezoninius modelius, taip būna ne visada. Panašu, kad oro sąlygos gali sustiprinti tendencijas, tačiau orų poveikis vis dar neaiškus.
– Ar teisinga sakyti, kad tai, kaip žmonės elgiasi vėsesniais, sausesniais sezoniniais orais, tikriausiai yra svarbiau nei tai, kaip virusas reaguoja į aplinką?
– Atrodo, kad viruso jautrumas aplinkos veiksniams egzistuoja. Koronavirusai yra mažiau stabilūs esant aukštesnei temperatūrai, esant intensyviai saulės šviesai ir tam tikroms drėgmės sąlygoms.
Kol kas dar neaišku, ar šis jautrumas iki šiol buvo reikšmingas perduodant COVID-19. Apibendrinant, šie viruso jautrumai rodo, kad didesnės galimybės virusui išgyventi ir klestėti yra žiemos sąlygomis – o tai lemia didesnį perdavimo potencialą. Tačiau galiausiai pagrindinis plitimo variklis yra žmogaus elgesys.
– Kaip vyksta jūsų NASA finansuojamas COVID-19 sezoniškumo tyrimų projektas? Ar jau turite kokių rezultatų?
– Integruodami ir derindami duomenis padarėme didelę pažangą, o tai leido mums sukurti nuoseklią ir kokybės kontrolę turinčią COVID atvejų ir hidrometeorologinių kintamųjų duomenų bazę, kuri visuomenei prieinama per „GitHub“.
Manome, kad orų ir COVID-19 ryšio tyrimams tai išties svarbu – nes tiek daug tyrimų susidūrė abejotinais duomenimis arba jų nepavyko atkartoti. Mes taip pat pradėjome suprasti, kodėl ankstyvosiose publikacijose apie viruso jautrumą orams buvo tiek daug prieštaringų rezultatų.
– Kaip nuo pandemijos pradžios pasikeitė jūsų paties nuomonė apie galimą COVID-19 sezoniškumą?
– Iš tikrųjų tai nelabai pasikeitė. Pradedant tyrimą, epidemiologai tikėjosi, kad kažką panašaus į atvejų smailę šaltais orais galėsime pamatyti tik todėl, kad taip nutinka su daugeliu kitų viršutinių kvėpavimo takų virusų. Bet mes taip pat žinojome, kad mūsų nuojautos dėl sezoniškumo kyla dėl endeminių ligų, tokių kaip gripas – o iš ankstesnių epidemijų esama taip pat daugybės įrodymų, kad virusai gali plisti net ir nepalankiu oru. Tai, kad mes matome tam tikrus sezoniškumo įrodymus – tačiau yra daug nepaaiškinamo kintamumo – pagrįstai atitinka tai, ko ir tikėjosi epidemiologai.
– Palydovai puikiai rodo pasaulinę perspektyvą. Ką matote ir ko mokotės iš pasaulinių duomenų?
– Globali perspektyva yra tikrai svarbi. Žvelgiant iš orų ir COVID-19 perspektyvos, mes pamatėme įdomius pusrutulių modelius. Pavyzdžiui, yra tam tikrų įrodymų, kad Pietų pusrutulio šalys piką pasiekė per savo žiemą (metų laikai skirtinguose pusrutuliuose yra priešingi, lrytas.lt past.), o Šiaurės pusrutulio atvejų skaičius ėmė augti taip pat įsitvirtinant žiemai.
Tačiau yra ir šio modelio išimčių. Pavyzdžiui, vasaros pikas JAV arba nuolat mažas atvejų skaičius Rytų Azijos šalyse. Žvelgdami į aplinką įvairiose šalyse ir klimato zonose, matome sudėtingą, daugialypį modelį, kurį turime iššifruoti. Globali perspektyva yra galinga, nes ji gali suteikti tam tikrų bendrų įžvalgų. Tai taip pat svarbu, nes gali ištaisyti kai kuriuos pernelyg paprastus naratyvus, kurie atsirado žiūrint į atskiras šalis pavieniui.
Parengta pagal „SciTechDaily“.
