„Nature Ecology and Evolution“ publikuotame tyrime mokslininkai tikrino daugiau nei 400 šiuolaikinių žmonių genomus – aiškindosi poravimąsi tarp priešistorinių žmonių ir šiuolaikinių žmonių populiacijų, atvykusių iš Pietryčių Azijos salos prieš 50 000-60 000 metų.
Adelaidės universiteto (Australija) vadovaujama tarptautinė tyrėjų grupė, kurioje dalyvavo ir gamtos istorijos muziejaus ekspertai, atliko išsamią genetinę analizę ir tarp šiuolaikinių žmonių bei Pietryčių Azijos salyne gyvenusių priešistorinių žmonių neaptiko jokių kryžminimosi atvejų. Bet komanda aptiko paslaptingų mūsų giminaičių – denisoviečių – DNR žymių, o tai reiškia, kad regione gali laukti dideli atradimai.
Konkrečiai, mokslininkai susitelkė į žymių, rodančių kryžminimąsi su smarkiai besiskiriančia rūšimi, žinoma iš regione rastų fosilijų.
Šiame regione buvo rastos vienos iš seniausių fosilijų (mažiausiai 1,6 mln. metų amžiaus), atspindinčių žmonių evoliuciją pasaulyje. Kol kas iš fosilijų regione aptiktos trys atskiros priešistorinių žmonių rūšys: Homo erectus, Homo floresiensis (vadinamieji Floreso salos hobitai) ir Homo luzonensis.
Kaip žinoma, Homo floresiensis ir Homo luzonensis rūšys gyveno bent prieš 50 000–60 000 metų, o Homo erectus - maždaug prieš 108 000 metų. Tai reiškia, kad jos galėjo gyventi tada, kai ten atvyko ir šiuolaikinių žmonių populiacijos.
Tyrimo rezultatai nerodo kryžminimosi. Kaip bebūtų, komandai pavyko patvirtinti ankstesnius rezultatus, rodančius aukštą denisoviečių genetinių pėdsakų lygį regione.
Pagrindinis autorius ir Adelaidės universiteto asocijuotasis tyrėjas Dr. João Teixeira sakė: „Skirtingai nei kitų mūsų pusbrolių neandertaliečių atveju, kurių fosilinių liekanų Europoje daug, apie denisoviečius žinome praktiškai vien iš DNR. Vienintelis fizinis denisoviečių egzistavimo įrodymas yra pirštikaulis ir kiti fragmentai, rasti oloje Sibire – ir ne taip seniai Tibeto plynaukštėje aptiktas žandikaulio gabalėlis.“
„Dabar iš savo genetinio kodo žinome, kad denisoviečiai kryžminosi su šiuolaikiniais žmonėmis, emigravusiais iš Afrikos prieš 50 000-60 000 metų – ir darė tai tiek Azijoje, tiek ir šiuolaikiniams žmonėms per Pietryčių Azijos salas migruojant į Australiją. Denisoviečių DNR lygis dabartinėse populiacijose rodo, kad reikšmingas kryžminimasis vyko Pietryčių Azijos salose. Tačiau kodėl neradome jų fosilijų šalia kitų priešistorinių šio regiono žmonių fosilijų, tebelieka paslaptimi. Gal reikia dar kartą patikrinti turimas fosilijas ir pasverti kitas galimybes?“, – klausia mokslininkas.
Straipsnio bendraautorius profesorius Chrisas Stringeris iš Nacionalinio istorijos muziejaus pridūrė: „Nors žinomos Homo erectus, Homo floresiensis ir Homo luzonensis fosilijos atrodo esančios tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad galėtų atstovauti paslaptinguosius pietinius denisoviečius, jų protėviai Pietryčių Azijos salose jau buvo mažiausiai prieš 700 000 metų. O tai reiškia, kad jų genetinės linijos pernelyg senos, kad galėtų būti denisoviečių – kurie, sprendžiant iš jų DNR, buvo giminingesni neandertaliečiams ir šiuolaikiniams žmonėms“.
Tyrimo bendraautorius Australijos muziejaus tyrimo instituto vyr. mokslo bendradarbis ir direktorius prof. Krisas Helgenas, sakė: „Šios analizės atveria svarbų langą į žmonių evoliuciją stulbinančiame regione tarp žemyninės Azijos ir Australijos. Dar šis tyrimas nušviečia megafaunos išgyvenimo geografijos struktūrą, sutampančią su žinomomis šiuolaikinių žmonių protėvių gyvenimo vietovėmis šioje pasaulio dalyje. Dideli gyvūnai, šiuo metu išlikę tame regione, yra Komodo varanas, babirusa (kiaulė su įspūdingomis aukštyn nukreiptomis iltimis) ir Mindorinis buivolas bei Anoa nykštukiniai buivolai. Tai rodo, kad ilgai besitęsęs medžiojimas galėjo padėti išlikti megafaunai vėliau susidūrus su šiuolaikiniais žmonėmis. Ten, kur neužfiksuota šiuolaikinių žmonių protėvių – tarkime, Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje – didesni už žmogų per pastaruosius 50 000 metų gyvūnai visiškai išnyko“.
Dr. J.Teixeira pažymėjo: „Tyrimas dera su ankstesniais tyrimais, rodančiais, kad denisoviečiai Pietryčių Azijos salose buvo, ir kad šiuolaikiniai žmonės su regiono tolimesnių žmonių grupėmis nesikryžmino. Tai atveria dvi vienodai jaudinamas galimybes: tai arba besiartinantis svarbus atradimas, arba mums reikia iš naujo įvertinti turimas Pietryčių Azijos salų fosilijas. Bet kuriuo atveju, paleontropologijos mokslui tai bus jaudinantis laikas“.
