„Jei norėtume, ko gero, galėtume sukurti Juros periodo parką“ – „Twitter“ rašo M.Hodakas. – Tai nebūtų genetiškai autentiški dinozaurai, bet [gūžtelėjantis emodžis]. Gal 15 kryžminimo+inžinerijos metų sukurs naujų superegzotiškų rūšių.“
Priminsime, kad „Jurassic Park“ ir „Jurassic World“ yra penkių filmų frančizė – kurios šešta dalis dabar kuriama – paremta populiariais Michaelo Crichton’o romanais apie tai, kokia bloga idėja įkurti genetiškai „prikeltų“ išnykusių gyvūnų parką. Naujausių genetinių tyrimų pasiekimų naudojimas visiškai naujoviškiems padarams kurti – aišku, viliojanti idėja, tačiau yra didelis skirtumas tarp idėjos įgyvendinimo galimybės ir tokios idėjos gerumo.
De-išnykimo drama
Bet žaidžiant dievą ir kuriant naujus dinozaurus, ne viskas taip smagu. Vėliau M.Hodakas pridūrė, kad de-išnykimas (angl. de-extinction) galėtų tapti vertingu bioįvairovės didinimo įrankiu, nes, panašu, gyvename masinio išnykimo eroje.
„Bioįvairovė (antipažeidžiamumas (angl. antifragility)) yra išties vertinga; išsaugojimas svarbus ir turi prasmę, – netrukus pratęsė M.Hodakas. – Bet kodėl reikėtų tuo apsiriboti? Kodėl gi nepabandžius sukurti naujoviškos įvairovės?“
Jau ne vienus metus gamtosaugininkai reiškia susirūpinimą dėl išnykusių rūšių atgaivinimo – vadinamojo de-išnykimo proceso: iš dalies dėl to, kad ekosistemos, kuriose gyvūnai gyveno, dėl vienos ar kitos priežasties vystėsi jau be jų. Todėl rūšių prikėlimas – ir ypač, visiškai naujų bioįvairovės formų kūrimas – iš esmės prilygtų naujo invazinės rūšies įleidimui į ekosistemą, kuri nėra pritaikyta ją palaikyti.
Kitaip tariant, tai labai įdomi idėja, tačiau yra nemenka rizika, kad ji savo tikslo nepasieks – visai kaip filmuose.
