Atrodo, kad daugumai jau tampa aišku, jog dailės terapija nėra spalvinimo knygelių spalvinimas, nėra tapymas su draugais, nėra rankdarbių pamokos. Jau lyg ir plačiau paplito mintis, kad dailės terapija yra tarpdisciplininė terapija, pagrįsta menu, psichologija ir unikalia kūrinio charakteristika, kuri kyla iš mūsų objektyviosios realybės sudėtingumo ir daugiasluoksniškumo. Kūrinių unikalumas yra neginčijamas. Jų kūrimo laikas – unikalusis „čia ir dabar“.
Kiekvienas kuriantis savo vidinius išgyvenimus paverčia matomais, apčiuopiamais. Kiekvienas kuriantis turi galimybę pamatyti tai, ką ilgą laiką slopino, ignoravo, nerado tinkamos formos iškomunikuoti, o pamatęs – gali priimti, suprasti, jei norisi transformuoti. Natūralu, jog visuomenėje dar kyla klausimas, ar tikrai dailės terapija yra veiksminga? Ar tikrai žmogus gauna naudą iš kūrybinio proceso? Kaip į tai reaguoja mūsų kūnai?
Analizuojamoje literatūroje rašoma, jog patirčių, emocijų ir fizinės sveikatos sąveiką apibūdina proto ir kūno ryšiai. Mintys susieja nervų, endokrininę ir imuninę sistemas su fiziologiniais ir psichologiniais pokyčiais. Suprantant neurobiologinių ryšių tarp proto ir kūno svarbą, tampa aišku, kad tai skatina terapinį naudingumą.
Skaitant apie dailės terapijos naudą žmogaus sveikatai, pirmiausia pastebima, jog dažname tyrime, straipsnyje aprašoma dailės terapijos nauda asmenų socialiniams įgūdžiams. Dailės terapijos procese žmonės dažnai vien tik būdami drauge išmoksta išklausyti, išsakyti, pamatyti ir priimti ką mato, nepuolant vertinti. Dažnai kūriniuose būna itin jautrių temų, kurios kartais kitiems žmonėms sunkiai priimamos (ar neatitinka įsitikinimų, ar primena pačių jautrias, dar neišgyventas temas, ar kelia stiprias emocines reakcijas).
Taip pat tuose pačiuose tekstuose minima ir elgesio kontrolės svarba. Šioje vietoje turima minty, jog kūrybinio proceso metu žmogus įgauna įgūdžių nuolatos nepasikliauti impulsu veikti. Kūryboje asmuo gali labai subtiliai išmokti klausyti savęs, išgirsti savo poreikius, mintis, visa tai priimti. Tai padeda atrasti saugius elgesio modelius, kurie leidžia išbūti kritinėse situacijose nekenkiant sau ar aplinkiniams. Taip susiformuoja savistabos įgūdis, kuris padeda nepasikliauti pirminiais veikimo impulsais.
Populiariuosiuose straipsniuose, moksliniuose tyrimuose labai dažnai operuojama sąvokomis, jog dailės terapija naudinga „emocinei savijautai“, „emocinei gerovei“. Dažniausiai tiek tyrimai, tiek populiarieji straipsniai būna publikuoti ne Lietuvoje. Suprantant sociokultūrinius skirtumus bei dailės terapijos taikymą Lietuvoje, gali kilti įvairūs pasvarstymai. Šio teksto autorė nuo 2017 m. sistemingai rinko (ir toliau renka) duomenis dailės terapijos naudą bei taikymo galimybes.
Analizuojant dailės terapijos sesijas lankiusiųjų apklausos duomenis, buvo pastebėta, kad 75 proc. dalyvavusių asmenų pažymėjo, jog dailės terapija buvo naudinga jų savivertei, 67 proc. – savivokai, 64 proc. – savijautai. Tuo tarpu paties kūrybiškumo klausimą ir jo svarbą pažymėjo 50 proc. dalyvių. Tai tampa liudijimu, jog dailės terapija yra naudinga emocinei sveikatai ir gerovei taip pat ir Lietuvoje gyvenantiems asmenims. Dailės terapijos naudingumą patvirtino visi (100 proc.) sesijose dalyvavę asmenys.
Dailės terapijos nauda, reaguojant į žmonių lankiusių terapiją apklausas, yra neginčijama, tačiau toliau kyla klausimas – o kaip dar dailės terapija daro įtaką mūsų būsenai? Analizuojant mokslinius tyrimus apie kūrybos įtaką hormonams, buvo pastebėta glaudi sąsaja. Kūrybinio proceso metu žmogaus organizmas išskiria dopaminą ir endorfinus. Dopaminas – hormonai, kurie žmogaus organizme atsako už pasitenkinimo būseną, kuri yra svarbi žmogaus veiklos motyvacijai, mokymuisi.
Endorfinai – hormonai, kurie veikia žmogaus emocijas, miegą, atmintį, elgseną. Dažnai jie įvardinami kaip laimės hormonai. Taigi, moksliniai tyrimai rodo, jog kūrybinis procesas, kurio metu žmogus generuoja ir įgyvendina savo kūrybines idėjas, turi labai apčiuopiamą naudą, kuri skatina laimės hormonų gausesnį išsiskyrimą.
Kūrybinis procesas, lyg ir savaime aišku, turi savo struktūrą: pradžią (priemonių pasirinkimas, inspiracija, idėja, pirmi prisilietimai), patį procesą (kompozicijos, kolorito ir t.t. išpildymas) ir pabaigą (kūrinio užbaigimas, paskutiniai potėpiai, autoriaus parašas, pavadinimas, data). Kituose tyrimuose rašoma, jog kūrinio pabaiga (tas momentas, kai žmogus atsitraukia nuo savo darbo ir terapeutui nurodo, kad baigė) taip pat turi reikšmingą poveikį žmogaus hormonams. Kai asmuo baigia kurti, įgyvendinti savo kūrybinę idėją, jo organizme išsiskiria oksitocinas. Tai hormonas, kuris siejamas su meile, ryšių kūrimu, gimimo procesu.
Taigi, dailės terapija yra terapinis procesas, kuris leidžia ne tik priimti, išbūti, išmokti, adaptuoti, transformuoti – bet ir procesas, kuris aktyvina hormonų veiklą. Taip pat dailės terapija naudinga socialiniams įgūdžiams, streso mažinimui, emocinei būsenai, elgesiui, pasąmonės turinių įsisąmoninimui.
Šaltiniai
- Andrea Gilroy, Art Therapy, Research and Evidence-based Practice, Sage publication, 2006
- Dahlia W. Zaidel, Creativity, brain, and art: biological and neurological considerations, Front Hum Neurosci. 2014; 8: 389, Published online 2014 [žr. 2021 03 01]
- Noah Hass-Cohen, Art Therapy and Clinical Neuroscience, Jessika Kingsley Publishers, 2008
- Vaida Adomaitienė, Dailės terapija: psichinės sveikatos svarba bei kūrybos terapinė pusė. 2020
