Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės Eglės Kačkutės teigimu, motinystė nėra universali ir lengvai suvokiama patirtis, tai – labai individualiai išgyvenamas reiškinys, kurį skirtingos socialinės grupės patiria nevienodai. Akivaizdu, kad ne tie patys reikalavimai keliami motinai Anglijos karalienei ir romų bendruomenės atstovei Lietuvoje.
Motinystės instinkto mitas
„Motinystės studijos yra lyčių ir feministinių studijų dalis. Jų pradžia siejama su kontracepcijos legalizavimu Vakarų pasaulyje, kuris prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje. Motinystės reprezentacijos yra ta vieta, kuri kelia įtampą tarp ideologinių konstrukcijų ir realios motinystės patirties. O motinystės studijos nagrinėja būtent tą įtampą ir skirtį tarp to, kas yra motinystė kaip patirtis ir kas ji yra kaip ideologija“, – paaiškina doc. E. Kačkutė.
Motinystės reprezentacijos kine, literatūroje, žiniasklaidoje, politikoje gali patvirtinti arba visiškai sugriauti visuomenėje dominuojantį motinystės įvaizdį, bet nebūtinai atspindi visas galimas motinystės patirtis. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad motinystė Lietuvoje beveik vienareikšmiškai siejama su šeima. Į motinystę ne šeimoje žiūrima kaip į ne visai priimtiną reiškinį, tačiau neturint didesnio motinystės diskurso tyrimo Lietuvoje neaišku, kaip yra iš tiesų.
Anot doc. E.Kačkutės, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje motinystė laikoma labai svarbia ir natūralia moteriškumo dalimi: „Kaip ir gajus mitas, kad moteriai vos sulaukus vaikų pradeda veikti motinystės instinktas ir besąlyginis atsidavimas savo vaikui. Mokslo pasaulyje įgimtu ir natūraliu motinystės instinktu, kurį turi visos moterys, labai abejojama. Jei manysime, kad visos moterys natūraliai nori susilaukti vaikų, o kai jų susilaukia, iš karto instinktyviai žino, kaip jais rūpintis, tuomet ims atrodyti, kad jos turėtų ir „natūraliai“, kad ir kur gyventų, savo vaikams perduoti ir gimtąją kalbą bei savo šalies tradicijas.“
Tačiau emigrančių motinų tyrimus atliekanti mokslininkė tikina, kad taip nėra. Kalbos perdavimas, kaip ir motinystės instinktas, nėra natūralus reiškinys – moterys dažnai, sąmoningai ar ne, sau prisiima tą atsakomybę ir tai daro įdėdamos daug pastangų bei tikslingo darbo.
Motinystė kaip egzistencinis savęs įprasminimas
Motinystės vertę galima tyrinėti atsižvelgiant į tai, ką ji reiškia mūsų gyvenamoje kultūroje. Anot doc. E. Kačkutės, vadovaujantis tradiciniu moteriškumo supratimu, motinystė suteikia simbolinį kapitalą: aplinkinių pagarbą, tam tikrą statusą, tapimo visaverte moterimi įspūdį. Kalbant apie individualius išgyvenimus, svarbu tai, kad motinystė yra įkūnyta patirtis, todėl ji gali atnešti daug naujų savasties ir savo kūno išgyvenimų, kuriuos kai kurios moterys patiria kaip teigiamus, malonius.
Motinystė gali suteikti ir egzistencinį išsipildymo, savo likimo pateisinimo ir pilnatvės jausmą. „Susilaukti vaikų nėra altruistinis veiksmas, tai – asmens pasirinkimas, susijęs su egzistenciniu žmogaus išgyvenimu. Motinystė yra susijusi su filosofine savęs suvoktimi“, – įsitikinusi doc. E. Kačkutė.
Jai antrina Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė dr. Lina Šumskaitė sakydama, kad mums visada rūpėjo savo giminės pratęsimas. O mažos valstybės arba tos, kurios susiduria su karu ar kitomis grėsmėmis, visuomenės senėjimu, dar labiau orientuojasi į gimstamumo skatinimą ir savo tautos gausinimą, apsaugantį nuo kalbos ir tautos išnykimo. Kaip pavyzdį galime nurodyti Izraelio valstybės politiką – ši šalis dosniai finansuoja pagalbinio apvaisinimo priemones, kad moterys susilauktų daugiau vaikų ir taip kompensuotų žydų tautos praradimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl Izraelio valstybės suminis gimstamumo rodiklis lenkia daugelio šalių. Pasaulio banko duomenimis, 2018 m. jis siekė 3,1, tuo tarpu Lietuvoje tais pačiais metais jis buvo 1,63 (Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenys).
Kalbant apie vaikų vertę arba jų susilaukimo priežastis, dažnai remiamasi ir istoriniais tyrimais.
„Prieš šimtą metų vaikai buvo reikalingi tam, kad būtų darbo jėga ir pagalba žemės ūkyje. Moderniojoje visuomenėje tai virto emocinio poreikio patenkinimu – vaikų susilaukiame tam, kad jie suteiktų laimę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą“, – aiškina dr. L. Šumskaitė.
Filosofijos fakulteto docentės Eglės Šumskienės manymu, motinystė daliai moterų gali tapti ir visavertiškumo įrodymu: „Kai kurioms, pavyzdžiui, negalią turinčioms moterims galimybė susilaukti vaikų ir juos auginti gali reikšti būdą įrodyti, kad jos yra tokios pat, kaip visi.“
Motinystė – ne tik laiminga patirtis
Pasak doc. E. Kačkutės, pagal idealią moters ir motinystės konstrukciją vaikai visiems tėvams, o ypač motinoms, turėtų būti svarbūs ir vertingi, bet tyrinėjant motinystės patirtį pasidaro aišku, kad taip būna ne visada ir ne visoms motinoms. Egzistuoja ne tik laimingos, bet ir sunkiai išgyvenamos, net traumuojančios motinystės patirtys, kaip ir ne tik mylimi, bet ir nepriežiūrą patiriantys, motinų paliekami vaikai.
„Lietuvoje dominuoja oficialus, saugus ir konservatyvus motinystės ir idealios šeimos (tėvas, mama ir vaikai) naratyvas, tačiau šalia jo vis laukia progos prasiveržti įvairios „deviacijos“ – tai, kas netelpa į tą gražų motinystės paveikslą. Ir iš tiesų dažniausiai nevyriausybinių organizacijų atstovai į viešą tradicinės motinystės diskursą įneša abejonių – kalba apie kitokias motinystės patirtis: išsiskyrusias, smurtą patiriančias, romų tautybės, negalią turinčias motinas, dviejų motinų šeimas“, – vardija doc. E. Šumskienė.
Vienišos, turinčios negalią mamos iš valstybės sulaukia mažai dėmesio ir paslaugų. Tokiu atveju motinystės patirtis apsunkinama.
Kai kurios moterys gailisi tapusios motinomis
Motinystę įvairiais aspektais tyrinėjančios mokslininkės sako, kad kartais neišpildyti motinystės lūkesčiai arba konfliktai tarp lūkesčių ir realybės priverčia gailėtis dėl motinystės patirties ir sukelia diskusijų, kurių anksčiau nebūdavo girdėti, nes motinystė ilgą laiką buvo traktuojama kaip įprastas, o ne pasirenkamas gyvenimo būdas.
„Pavyzdžiui, Vakarų šalyse neseniai kilo „Apgailestavimo dėl motinystės“ (angl. #Regretting Motherhood) judėjimas, kurio metu kai kurios moterys prabyla apie tai, kad turėdamos vaikų gailisi jų susilaukusios“, – pasakoja dr. L. Šumskaitė.
Į kylantį moterų judėjimą atsiliepė ir mokslininkės. Kaip pasakoja doc. E. Kačkutė, izraelietė sociologė Orna Donath, atlikusi kokybinį tyrimą (interviu) su 23 Izraelio motinomis ir jo pagrindu 2015 m. Amerikoje išleidusi knygą „Regretting Motherhood. A Study“, atskleidė, kad tos moterys, kurios vaikų susilaukė dėl valstybėje priimto tautos išlikimo skatinimo lūkesčio, gali apgailestauti, kad nepasirinko sąmoningai ir gyvenime padarė ne tą, ką norėjo ar galėjo padaryti. Jos gailisi pasirinkusios tokį gyvenimo kelią, nes pasirinkti būti motina reiškia ir tam tikro gyvenimo būdo, kuris yra ne visada lengvas arba priimtinas, pasirinkimą.
Ko netenkama auginant vaikus?
Nemažai tyrimų įrodo, kad moterys dėl motinystės praranda ne tik įprastą gyvenimo būdą, bet ir dalį karjeros galimybių bei finansinės nepriklausomybės. Jos, būdamos panašaus amžiaus kaip vyrai ir pradėjusios karjerą vienu metu, profesinėje srityje atsilieka arba apskritai po vaiko gimimo nebegrįžta į buvusią profesinę veiklą. Jei moterys vaikų susilaukia studijuodamos, dažnai nusprendžia studijų nebetęsti ir profesinių gebėjimų bei aukštojo išsilavinimo iš viso neįgyja arba grįžta į studijas po ilgesnės pertraukos, o tai vėlgi pavėlina profesinę veiklą.
Dr. L. Šumskaitės teigimu, moterų išsilavinimo švaistymas ar karjeros stabdymas dėl įsitraukimo į motinystę dažniau įvyksta konservatyviose visuomenėse, kuriose vyrauja stigmatizuotas supratimas apie motinystės ir darbo derinimą, ribotą vyro įsitraukimą į vaikų priežiūrą. Pavyzdžiui, 2019 m. Čekijoje R. M. Markovos-Volejničkovos ir kt. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad toje visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, jog moterys verslininkės, augindamos mažus vaikus, daug lengviau suderins motinystę ir darbą nei dirbdamos samdomą darbą. Bet realybė yra tokia, kad tos moterys patiria dvigubą naštą: dirba naktimis, o dieną prižiūri vaikus, dėl to dažnai pervargsta.
Tokios dvigubos naštos moterims fenomenas įvairiais laikotarpiais buvo būdingas ir Lietuvoje. „Jis labai smarkiai vyravo sovietmečiu, po to buvo moterų grįžimo ir pasilikimo šeimoje etapas, kai tik vyras rūpinosi šeimos finansine gerove, nors šis etapas truko labai trumpai ir tik nedidelė dalis moterų jį patyrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar vėl grįžtame prie dvigubos naštos moteriai – motinystės ir profesinės veiklos derinimo klausimų, kuriuos dažnu atveju pareguliuoja ir valstybės socialinė politika“, – tvirtina dr. L. Šumskaitė.
Kita vertus, pasak doc. E. Kačkutės, kelis dešimtmečius Švedijoje vyraujantis ideologinis lyčių lygybės diskursas, kai motina ir tėvas turi po lygiai dalytis vaiko priežiūros ir auginimo darbais, irgi pamina autentiškus dalies švedžių kaip motinų, kurios gali norėti daugiau įsitraukti į motinystę, poreikius.
Bevaikystę dažniausiai nulemia aplinkybės
Dr. L. Šumskaitės teigimu, motinystės studijos yra neatsiejamos nuo bevaikystės tyrinėjimo, o vaikų neturinčių moterų ir vyrų skaičius auga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Tarp reproduktyvų amžių baigusių 1970 m. gimimo kartos moterų Lietuvoje jis siekė 12,4 proc., o tarp 1953 m. gimusių moterų vaikų neturinčiųjų buvo tik 5,3 proc. (Margarita Gedvilaitė-Kordušienė, Vaida Tretjakova, Rūta Ubarevičienė, 2019). Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje) ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kaip Italija, skaičiuojama net iki 20 proc. vaikų nesusilaukusių moterų (Tomáš Sobotka, 2017).
Sprendimas susilaukti vaikų gali būti ne tik iš anksto priimtas, bet ir aplinkybių pakoreguotas ar nulemtas. Mokslininkai Petra Buhr ir Johannesas Huininkas išskiria tris dažniausiai minimus bevaikystės tipus – nulemta aplinkybių, nulemta nevaisingumo ir savanoriška bevaikystė. Pripažįstama, kad dažniausiai nesusilaukiama vaikų dėl kompleksinių priežasčių ir aplinkybių nulemta bevaikystė sudaro didžiausiąją jų dalį, nors viešojoje erdvėje dažniausiai girdime apie savanorišką bevaikystę, kurios dalis tarp vaikų nesusilaukusių moterų kol kas yra mažiausia.
Dr. L. Šumskaitė kartu su sociologėmis M. Gedvilaite-Kordušiene, Gražina Rapoliene ir V. Tretjakova 2017–2018 m. atliko vaikų neturinčių moterų kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 44 28–71 metų moterys. Mokslininkės aiškinosi, kaip tiriamosios patiria bevaikystę ir kokių reakcijų sulaukia iš artimos aplinkos. Paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus moterys sprendimo neturėti vaikų sąmoningai nepriėmė, didesnė dalis jų tiesiog neištekėjo, nesusirado partnerio ir gyvenimas pats už jas nusprendė. Tik kelios vyresnės moterys buvo susidūrusios su vaisingumo problemomis gyvendamos santuokoje.
Be to, šis tyrimas paneigė gajų mitą, kad vaikų neturinčios moterys nemyli vaikų ar jaučiasi vienišos, ir atskleidė, kad jos būna aktyviai įsitraukusios į artimųjų vaikų priežiūrą ir su jais sukuria prasmingus ilgalaikius santykius.
Vaikų neturėjimas reikalauja pateisinimo?
Doc. E. Kačkutės manymu, valstybė ir nacionalistinis diskursas moteris dažnai siekia pajungti savo tikslams ir tokioje visuomenėje savanorišką apsisprendimą neturėti vaikų padaro labai sudėtingą. Tokiu atveju asmeninis pasirinkimas neturėti vaikų laikomas savanaudišku, savotišku sukilimu prieš visuomenės tvarką, o kompleksinės tą sprendimą nulėmusios priežastys dažnai būna nesuprantamos.
Viešojoje erdvėje girdime aukštas profesines pozicijas gyvenime pasiekusių moterų paaiškinimus apie sąmoningą apsisprendimą nesusilaukti vaikų. „Moterys tvirtina jaučiančios, kad visiškai save realizuoja profesinėje srityje, pavyzdžiui, tokių išskirtinių profesijų atstovės kaip operos solistės, teatro artistės, rašytojos ar Holivudo aktorės. Profesijos padiktuotas intensyvus ir nesėslus gyvenimo būdas joms neleidžia rūpintis vaikais“, – sako dr. L. Šumskaitė.
Tačiau doc. E. Kačkutė mano, kad moterys, nusprendusios neturėti vaikų, neprivalo aiškintis, turėti kokios nors kitos veiklos ar alternatyvos savo gyvenime ir kompensuoti pasirinkimą nebūti motina kuo nors kitu, pavyzdžiui, karjera. Ji įsitikinusi, kad yra moterų, kurios tiesiog nenori turėti vaikų.
Nenorima rizikuoti būti blogomis motinomis
Iš žiniasklaidos ir literatūros tyrimų mokslininkės išskiria dar ir etinį bevaikystės pasirinkimo motyvą, tokį kaip sunki asmeninė vaikystės patirtis šeimoje ar traumuojantys karo, Holokausto, kitų įvykių išgyvenimai. Literatūroje neretai vaizduojamos moterys, kurios vaikystėje patyrė baisias traumas. Jos renkasi neturėti vaikų, nes nenori jiems perduoti savo trauminių patirčių, nuo kurių dar yra neišgijusios, arba nesijautė mylimos savo motinų ir todėl nenori rizikuoti pačios būti blogomis motinomis.
Dr. L. Šumskaitė pabrėžia, kad dabartinėje visuomenėje ypatingai svarbiu motyvu neturėti vaikų tampa finansinių galimybių įsivertinimas. Vis dažniau susilaukti vaikų atidedama, kol įsigyjamas nuosavas būstas, susirandamas stabilus darbas. Jeigu tokio stabilumo nėra ir nusprendžiama, kad jo niekada ir nebus, vaikų taip pat gali būti nesusilaukta. „Gimstamumas padidėja tada, kai jaučiamas didesnis saugumas gyvenime. Jeigu jo profesiniame ar asmeniniame gyvenime nėra, bet valstybė turinčiuosius vaikų remia, tuomet susilaukti vaikų yra lengviau nei tose labai liberaliose visuomenėse ir šalyse, kuriose vyrauja individuali atsakomybė už vaikus, susieta su profesine karjera. O kai darbo netenkama, žmogus nebetenka ir daugelio socialinių garantijų.“
Kaip sako doc. E. Kačkutė, visais atvejais, kad ir kokia liberali, konservatyvi ar feministinė ideologija valstybėje vyrautų, svarbu atskirti ideologiją nuo patirties tam, kad suprastumėme, jog ideologiją kuria žmonės ir ją galima keisti. Motinystę apmąstant kompleksiškai, kaip įvairiapusį ir sudėtingą reiškinį, siekiama, kad į visų visuomenės narių išgyvenimus būtų atsižvelgta, o jų reprodukciniai ir vaikų auginimo pasirinkimai gerbiami.
