– Kas yra geologija ir ką veikia geologai?
– Geologija – tai mokslas apie mūsų planetą, apie kietąją planetos dalį, tai yra litosferą, mantiją, branduolį. Tačiau plačiąja prasme tai mokslas apie visą planetą ir geologija neapsiriboja vien tik Žeme, bet tyrinėja ir kitas uolėtąsias planetas – Marsą, Venerą – bei asteroidus, meteoritus.
Tyrinėdami Žemę, geologai nustato, kokie ir kur yra naudingieji resursai, kokie yra galimi gamtiniai pavojai, susiję su tektoniniais įvykiais, vulkanizmu ir panašiai. Taip pat nuspėja, kur galima rasti požeminio geriamojo vandens – pavyzdžiui, Lietuvoje absoliuti dauguma vandens yra kokybiškas požeminis vanduo, kurio nereikia per daug agresyviai filtruoti, ir geologija prisideda prie jo suradimo. Be to, geologija nuspėja, kaip keisis Žemės sistema, kaip ir kokiais greičiais gali pasikeisti klimatas ateityje, remiantis praeities analize ir modeliais.
– Prieš kelerius metus viename interviu minėjote, kad geologija Lietuvoje nėra pakankamai reprezentuojama, o geologų trūksta. Kokia situacija šiandien?
– Jų dar labiau trūksta, įvairios firmos išgraibsto geologus dar prieš jiems baigiant bakalauro studijas. Geologų reikia visų pakopų – inžinerinių geologų, hidrogeologų. Pavyzdžiui, mūsų universitete yra likę vos pora žmonių, kurie dirba su hidrogeologija ir tiria požeminio vandens dinamiką.
– Geologijos mokslas yra reikalingas šalies ir žmonijos infrastruktūros išsaugojimui ir išvis išlikimui, klestėjimui. Kaip geologija prisideda prie žmonijos išsaugojimo?
– Dabar akivaizdžiai vyksta klimato kaita, todėl keisis jūros lygis, kritulių režimas ir tai sudarys kitokios ribines sąlygas statinių buvimui – o inžineriniai geologai nuspėja, kaip tokiu atveju keisis pastatų patvarumas. Pavyzdžiui, jei žinome, kad jūros lygis kils, turime sutvirtinti krantines, o jei kažkoks regionas gaus didesnį kritulių kiekį – tuomet pastatus reikės atitinkamai keisti ir naudoti nepraleidžiantį vandens betoną, nes papildomas vanduo gali deformuoti ir sulaužyti statinius, o infrastruktūra – degraduoti.
Geologai tyrinėja visą Žemės sistemą ir padeda suprasti, kaip keičiasi gyvoji gamta, kokios rūšys turės didesnę išmirimo arba išretėjimo riziką, kaip keisis klimato zonos. Turime geologinį metraštį, kuriame sukaupta informacija apie rūšių paplitimą ir įvairius klimatinius įvykius, todėl galime pasakyti, kokie klimatiniai veiksniai ir kokiais greičiais jie gali paveikti rūšių išlikimą ir kaip prie globalių klimatinių pokyčių reikės adaptuotis žmonėms -nes žmonės yra tiesiogiai palaikomi biotos, t.y. visų organizmų. Kai tie organizmai ar dalis jų populiacijos sumažės, kils didžiulė rizika žmonių išlikimui.
– Kodėl šiandien yra svarbu diskutuoti žmonijos išlikimo klausimu?
– Kadangi mūsų ekonomika kartu su anglies dioksido (CO2) išmetimu į aplinką auga eksponentiškai, t.y. auga proporcingai ir su pagreičiu prieš tai buvusiam kiekiui, dabartinė pandemija yra juokas, palyginus su klimato kaita. Pandemija gali nusinešti kelių dešimčių milijonų žmonių gyvybes, tačiau klimato kaita, pavyzdžiui, vien praėjusiais metais paskaičiuota, kad nusinešė apie 5 mln. gyvybių.
Neatlaikydami ekstremalios temperatūros, žmonės miršta žymiai ankščiau. Yra paskaičiuota, kad nemaža dalis Žemės pasižymės tokiomis aukštomis temperatūromis, kad ten negalės gyventi žmonės – pavyzdžiui subtropikai, iš ten žmonės tiesiog turės dingti. Esmė tame, kad tas efektas augs su pagreičiu, kas reiškia, kad jei dabar 5 mln. žmonių mirė dėl klimato kaitos, po kurio laiko tokių bus ir 10 mln., paskui ir 20 mln., 40 mln., 50 mln. ir taip toliau.
– Ar žmonijos padaryta žala aplinkai yra negrįžtama?
– Sunku pasakyti ar ji negrįžtama – bet faktas, kad labai didelė. Trumpuose laiko masteliuose mes su ja nesusitvarkysime, ką geriausiu atveju galime padaryti, tai dar labiau nebloginti šitos situacijos.
– Kaip šios situacijos nepabloginti? Ką daryti?
– Pereiti į tvarią energiją. Tai gali būti saulės energija, vėjo energija, hidroterminė energija, galbūt verta pagalvoti ir apie branduolinę energiją. Svarbu toliau nepumpuoti anglies dioksido į atmosferą. Idealiausiu atveju Žemė galėtų grįžti prie tokios būsenos, kokia buvo bent jau prieš 300 metų – bet lengvai ten negrįšime, nes į aplinką išmetėme astronominius kiekius CO2, kuriuos reikia grąžinti atgal į Žemės plutą. Neužtenka vien tik pasodinti medžių – nes bendra išmesto anglies dioksido masė yra didesnė nei visos gyvybės masė.
– Su kokiais dar iššūkiais susiduria žmonija?
– Yra daugybė problemų, susijusių su retųjų metalų ir naudingųjų iškasenų stygiumi, o tai sukelia geopolitines įtampas, neokolonializmą Afrikoje, kur kobalto intensyviai ieško ir amerikiečiai, ir kinai, ir kitos šalys – nes tai yra vienas iš pagrindinių elektromobilių elementų.
– Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, kokiomis kryptimis keisis pasaulis?
– Lietuva turi susivokti pasaulyje, ji negali būti atsiskyrusi, nes turime žinoti, kur ir kaip juda pasaulis. Jeigu žiūrėsime į konkrečius savo regionus, tai šylant klimatui galime sulaukti ekstremalių įvykių. Vienu metu prognozuojama, kad bus ir stipresnės liūtys, ir tuo pat metu padidės sausrų rizika, tai galbūt tam tikrais laikotarpiais bus taip sausa, kad neužteks požeminio vandens ir turėsime jį normuoti ar bent jau pasiskaičiuoti, kiek jo galime skirti žemės ūkiui.
Mes jau dabar turime planuoti, kokias kultūras ateityje reikės auginti, kaip apsaugoti dirvožemius, kaip planuoti miškų želdinimą, ką daryti su aplinka ir kokius pastatus statyti atsižvelgiant į fizinio pasaulio pokyčius.
– Prieš kelerius metus atlikę gręžinį Čepkelių raiste su kolegomis mokslininkais aiškinotės, kaip per pastaruosius 11 tūkst. metų keitėsi klimatas Lietuvos teritorijoje. Tyrimas buvo paskelbtas ir prestižiniame mokslo žurnale „Scientific Reports“. Kokie rezultatai ir kokios prognozės ateičiai?
– Pagal Čepkelių raisto palinologinius, t. y. žiedadulkių, duomenis nustatėme, kokiu būdu varijavo klimatas po to, kai pasitraukė ledynas – ir iki vėlyvųjų viduramžių. Pamatėme, kad iš pradžių įvyko labai didelis atšilimas, susijęs su globaliu nuledėjimu, o paskui klimatas stabilizavosi, o dar vėliau vyko ilgas šaltėjimas ir vidutinė temperatūra nukrito maždaug 0,7 laipsniais. Vis dėlto tyrimas neapima artimos mums istorijos – o jeigu jį pratęstume, pastebėtume, kad nuo industrinės revoliucijos laikų klimatas atšilo 1,2 laipsnio, ir tas pašaltėjimas, kuris vyko 5 tūkst. metų, buvo anuliuotas per 200 metų. Dabar esame šilčiausiame laikotarpyje per paskutiniuosius 2 mln. metų. Su tolimesniais anglies dioksido išmetimais klimatas Lietuvoje tolygiai šiltės, ir jo šiltėjimo sparta priklausys nuo mūsų sąmoningumo.
– Ar žmonijos ateitis iš tiesų tokia niūri?
– Jei ir toliau tęsime besaikį CO2 išmetimą, toliau defosilizuosime angliavandenilius, anglį, galime atsidurti labai ekstremaliame klimate, kur negali egzistuoti nė viena dabartinė gyvūnų rūšis, įskaitant žmogų. Bet kuriuo atveju mūsų klimatinės sąlygos taps sunkesnės žmonijos egzistavimui ir ta tendencija tęsis dar dešimtmečius – bet nuo mūsų priklauso, kada ji sustos.
Ar tai bus tas lengvesnis variantas, kai nuo klimato kaitos kasmet mirs tik 20 mln. žmonių, ar bus sudėtingesnis variantas, kai išnyks visa žmonija. Jeigu CO2 toliau išmetinėsime su pagreičiu, manoma, kad 2050-aisiais metais prasidės katastrofinis ledynų slinkimas ir tuomet jūros lygis gali pakilti keliais metrais , o kai kurios Žemės vietos tapti nebegyvenamomis.
