Mokslininkai tikisi pagaliau atpažinti nacių kurto atominio ginklo dalis

Mokslininkai sukūrė naują metodą, skirtą identifikuoti ir atsekti šimtų urano kubelių, dingusių iš nacių atominio ginklo programos, kilmę.

 Kubas pagamintas iš natūralaus urano, jis nėra itin radioaktyvus.<br> Merilendo universiteto nuotr.
 Kubas pagamintas iš natūralaus urano, jis nėra itin radioaktyvus.<br> Merilendo universiteto nuotr.
 Nedatuotoje nuotraukoje matomi „Alsos“ misijos nariai su krūva urano kubelių.<br> Wikimedia commons
 Nedatuotoje nuotraukoje matomi „Alsos“ misijos nariai su krūva urano kubelių.<br> Wikimedia commons
 Iš viso projekte, kuriuo naciai siekė sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą, buvo pagaminta 1200 tokių kubelių.<br> Merilendo universiteto nuotr.
 Iš viso projekte, kuriuo naciai siekė sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą, buvo pagaminta 1200 tokių kubelių.<br> Merilendo universiteto nuotr.
 B-VIII branduolinio reaktoriaus, sukurto Haigerlocho laboratorijoje, kopija.<br> Wikimedia commons
 B-VIII branduolinio reaktoriaus, sukurto Haigerlocho laboratorijoje, kopija.<br> Wikimedia commons
 Iš viso projekte, kuriuo naciai siekė sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą, buvo pagaminta 1200 tokių kubelių.<br> Merilendo universiteto nuotr.
 Iš viso projekte, kuriuo naciai siekė sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą, buvo pagaminta 1200 tokių kubelių.<br> Merilendo universiteto nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Aug 27, 2021, 7:42 PM, atnaujinta Aug 27, 2021, 7:42 PM

Iš viso projekte, kuriuo naciai siekė sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą, buvo pagaminta 1200 tokių kubelių (jie buvo pavadinti jų kūrėjo, vokiečių fiziko Wernerio Heisenbergo vardu), apie 600 jų Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje iš slaptos požeminės laboratorijos Vokietijoje buvo pervežta į Ameriką – tačiau šiandien mokslininkai žino tik maždaug tuzino tokių kubelių buvimo vietą.

Naujasis metodas, išbandytas su kubeliu, kuris paslaptingomis aplinkybėmis atsidūrė pas Vašingtono valstijos Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų nacionalinės laboratorijos (PNNL) tyrėjus, buvo pristatytas rugpjūčio 24 d. Amerikos chemijos draugijos posėdyje – ir pasitelkus šį metodą, taip pat galima atsekti nelegalią prekybą branduoline medžiaga, tvirtina jo kūrėjai.

Be savo pačių turimo kubo, tyrėjai turėjo prieigą prie kelių kitų, kuriuos turi kiti mokslininkai. Tikimasi, kad naujasis metodas galės ne tik patvirtinti nacistinę kubelių kilmę, bet ir susieti juos su konkrečiomis laboratorijomis, kuriose jie pirmą kartą buvo sukurti.

„Nesame tikri, ar kubeliai tikrai yra iš Vokietijos programos, todėl pirmiausia norime tai nustatyti, – sako vyresnysis PNNL mokslininkas Jonas Schwantesas. – Tada norime palyginti skirtingus kubelius, kad pamatytume, ar galime juos klasifikuoti pagal konkrečią tyrimų grupę, kuri juos sukūrė“.

Kai Adolfas Hitleris pirmą kartą atėjo į valdžią, Vokietija vykdė pažangiausius branduolinius eksperimentus pasaulyje. 1938 metais vokiečių radiochemikai Otto Hahnas ir Fritzas Strassermanas pirmieji suskaidė atomą ir išlaisvino didžiulį energijos kiekį. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių mokslininkai naudodami prototipinius reaktorius lenktyniavo ieškodami būdo, kaip paversti urano kubelius į plutonį – pagrindinę ankstyvųjų branduolinių bombų sudedamąją dalį.

Vokiečių mokslininkai verdavo vos 5 cm pločio kubelius ant kabelių ir merkdavo juos į „sunkųjį vandenį“, kuriame vandenilis būdavo pakeistas sunkesniu izotopu deuteriu. Jie tikėjosi, kad reaktoriai sukels savaiminę grandininę reakciją – tačiau toks reaktoriaus dizainas nepasiteisino.

Šiems eksperimentams vadovavo du žinomi fizikai: Kurtas Diebneris eksperimentavęs Gotove (vok. Gottow), ir Werneris Heisenbergas, kuris pirmiausia dirbo Berlyne, o vėliau slaptoje laboratorijoje po viduramžių bažnyčia Haigerloche – tokia vieta buvo išrinkta kaip geresnė slėptuvė nuo sąjungininkų karių.

1945 m. atradus Heisenbergo laboratoriją, JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos perėmė 664 kubelius, kurie buvo užkasti netoliese esančiame lauke, ir išsiuntė juos į JAV. Kai kurie jų galėjo būti panaudoti Amerikos branduolinio ginklo kūrime, o kiti atsidūrė kolekcionierių rankose.

Chaotiškas nacių branduolinės programos žlugimas greičiausiai reiškia, kad daugelis kubelių vis dar gali kažkur egzistuoti. Iš K.Diebnerio laboratorijos dingo šimtai kubų. Esama nemažai pranešimų apie fizikus, įsigijusius kubelius, o taip pat dovanojančius juos kaip suvenyrus. Vienas kubas, kuris buvo atrastas viename stalčiuje Niu Džersio valstijoje, dabar saugomas Smithsonian institute Vašingtone. Žinoma ir apie dar vieną kubą, ištrauktą iš upelio Vokietijoje, kurį ten, pasak legendos, beviltiškai bėgdamas nuo besiveržiančių sąjungininkų pajėgų įmetė pats W.Heisenbergas.

PNNL tyrėjai įtaria, kad jie turi vieną iš Heisenbergo kubų, tačiau nėra tuo tikri. Siekdama patikrinti kubo kilmę, komanda remiasi radiochronometrija – technika, kurią geologai naudoja senovinių uolienų ir mineralų mėginiams, ir kuri paremta natūraliai esančių radioaktyviųjų izotopų buvimu. Ši technika galėtų atskleisti kubo amžių – ir galbūt parodyti, kur buvo iškastas pradinis uranas. Šis metodas gali būti naudingas ne tik ieškant Heisenbergo kubelių kilmės, bet ir atsekant kitų kontrabandinių branduolinių medžiagų kilmę.

Kadangi skirtingos nacių laboratorijos savo kubeliams siekdamos apsaugoti nuo oksidacijos pritaikė skirtingas chemines išorines dangas, kitas komandos sukurtas metodas taip pat gali padėti atsekti kubus iki juos sukūrusių mokslininkų. Tyrėjai jau atrado, kad jų kubas, kuris, kaip manoma, yra iš Heisenbergo laboratorijos, iš tikrųjų turi stireno dangą iš K.Diebnerio laboratorijos. Ši išvada reiškia, kad kubas gali būti vienas iš tų, kuriuos K.Diebneris pranešė siuntęs W.Heisenbergui, kai šis bandė sukaupti daugiau kuro savo naujajam reaktoriui, sako J.Schwantesas.

Nepaisant to, kad šie kubeliai šiandien yra labai svarbūs kuriant branduolinių medžiagų sekimo metodus, jie yra ir nerimą keliantis priminimas apie tai, kaip buvome priartėję prie visiškai kitokios istorijos galimybės.

„Džiaugiuosi, kad nacių programa nebuvo tokia pažangi, kokios jie tikėjosi karo pabaigoje, – sako PNNL doktorantė Brittany Robertson. – Nes kitaip pasaulis dabar būtų visai kitoks“.

Parengta pagal „Live Science“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.