Save išpildančios pranašystės idėjos kilmė slepiasi neatmenamoje senovėje. Šekspyras ją jau gerai žinojo. Drama „Makbetas“ sukasi apie raganų pranašystę, kuri niekuomet nebūtų išsipildžiusi, jei nebūtų buvusi išgirsta: jei Makbetas nebūtų sutikęs raganų, jos nebūtų jam išpranašavusios, kad jis taps karaliumi – karaliumi jis tapęs nebūtų, tačiau būtų gyvenęs gerokai ilgiau. Lygiai taip ir pjesėje „Daug triukšmo dėl nieko“ bendri Benedikto ir Beatričės draugai, pastebėję, kaip šiedu nuolat vienas kitam taikosi įgelti, sako, kad jie įsimylėję vienas kitą – ir taip kyla abipusis jausmas, nulemiantis laimingą finalą.
Šis požiūris, kurį Parsonsas vadina dviguba kontingencija, rodo, kad vienos pusės žengimo link kitos sąlyga – kitos pusės žengimas link jos. Mes draugaujame su tais, kurie draugauja su mumis, ir mylime tuos, kurie myli mus. Šioje situacijoje klaidingas įsivaizdavimas, kad kitas žmogus žengė žingsnį, gali tapti teisingu savo pasekmėmis – nes žengsime pirmą žingsnį ir sulaukiame atsakomojo. Ir tuomet nebesvarbu, kad pirmasis žingsnis buvo išgalvotas, nes mes šiaip ar taip pajudėjome vienas link kito.
Save išpildančios pranašystės
Sociologijoje „save išpildančios pranašystės“ terminas pirmą kartą pasirodo Roberto Mertono straipsnyje.
Ten pateikiamus pavyzdžius turėtume gerai žinoti. Pavyzdžiui, bankų krizė: jei pakankamai žmonių patikės, kad bankų sistema greitai žlugs, jie bėgs atsiimti savo indėlių, o tai pamatę kiti pagalvos, kad anie kažką žino, ir taip pat bėgs atsiimti pinigų – taip bankų sistema iš tiesų žlugs. Melagingas pranešimas apie bankų sistemos krizę sukels realią krizę. Suformulavimo metu buvusi melaginga, pranašystė tampa tikra būtent todėl, kad ją sužino kiti ir elgiasi taip, lyg ji būtų tikra, – ir tai daro ją tikra.
Socialiniuose moksluose netrūksta tradicijų, naudojančių save išpildančias pranašystes – pavyzdžiui, sociopsichologiniuose ir pedagoginiuose tyrimuose, siekiant išsiaiškinti stereotipinio mokinių vertinimo poveikį realiam pažangumui. Mokytojai pagal savo įsivaizdavimą įvertina klasės mokinius: kai kurie jiems atrodo protingi, kai kurie – nelabai sumanūs, ir pirmiesiems jie skiria daugiau dėmesio. Jeigu tai nėra geri mokytojai, tokį suskirstymą jie dar ir demonstruoja vaikams – ir demotyvuoja tuos, kuriuos mintyse nurašė. Dėl to šių mokinių pažangumas menksta, o mokytojo įsivaizdavimas savo pasekmėmis pasirodo teisingas, nors iš pradžių tam nebuvo jokių prielaidų.
Daug tyrėjų nagrinėja atvejus, kai mokytojai remiasi, pavyzdžiui, etniniais stereotipais ar klasiniais prietarais: tarkime, kitos odos spalvos mokinius kategorizuoja kaip problemiškus ir nelabai perspektyvius, ir šie dėl to iš tiesų mokosi prasčiau. Arba nustato vaikų protingumą pagal tai, ar jie gerai žino klasikinę literatūrą, ir taip visuomet identifikuoja vaikus iš aukštesnio socialinio sluoksnio, kuriame įprasta nuo mažumės pažindinti su kultūra. Dėl to šiems vaikams suteikiamas dirbtinis pranašumas prieš bendraamžius.
Tačiau tyrimai rodo, kad šis efektas ne toks stiprus – o svarbiausia, nukreiptas veikiau į teigiamą pusę.
Jei mokytojai kažkodėl pervertina savo mokinių gebėjimus, šie vaikai ima mokytis geriau. Tai ypač ryškiai pasireiškia su ne pačiais stipriausiais mokiniais: stiprūs save vertina objektyviau ir mažiau priklauso nuo mokytojo vertinimo. Tai turėtų būti užuomina visiems pedagogams – kad reikia būti geresniais ir kartkartėmis pakelti pažymį be kokių nors ypatingų priežasčių, nes tai duos teigiamą poveikį.
Save sugriaunančios pranašystės
Be save išpildančių egzistuoja ir save sugriaunančios pranašystės – kurios būtų išsipildžiusios, jei nebūtų paskelbtos. Sankt Peterburgo (Rusija) Europos universiteto sociologijos mokslų daktaras, profesorius Michailas Sokolovas pasakoja, kad jam buvo kilusi mintis parašyti mokslinės fantastikos apsakymą, kuriame Che Guevara grįžta preitin nužudyti Karlą Marxą, nes svarsto taip: K.Marxas atliko lygiai tą patį, kuo sovietų propaganda kaltino Levą Kamenevą ir Grigorijų Zinovjevą – išdavė buržuazijai proletariato sukilimo planus. Jei Marksas nebūtų parašęs savo knygos ir ji nebūtų išgarsėjusi, mintis apie socialinių reformų ir darbininkų klasės padėties gerinimo aktualumą ir būtinumą buržuazijos protų Anglijoje galėjo nepasiekti. Tai būtų baigęsi ta pačia revoliucija, kurios K.Marxas ir laukė. Tačiau reformos, be viso kito, kaip reakcija į marksistinį judėjimą, proletariato kovingumą nuslopino. Mokslininkas sako taip ir nesugalvojęs, į kokią ateitį būtų patekęs Če Gevara, grįžęs iš praeities, kurioje nužudė K.Marxą 1848 metais – tačiau idėja atrodo visai tikėtina.
Pastaraisiais dešimtmečiais daug svarstyta nuomonė, kad mūsų socialinių mokslų teorijos, taip pat ir ekonomikos mokslas, yra performatyvūs: nebūtų ekonomikos, jei nebūtų ekonomistų – tai yra, iš pradžių atsiranda ekonomistai, o jau tik paskui šiuolaikinė ekonomika.
Ši mintis iškyla dar XX amžiaus viduryje parašytuose Karlo Polanyi darbuose. Savo garsioje knygoje „The The Great Transformation“ K.Polanyis, nepaisydamas savo marksistinių simpatijų, radikaliai paneigia K.Marxo ekonominį determinizmą. Jo supratimu, iš pradžių atsiranda Adamo Smitho ekonomika, o paskui realybė persitvarko, kad ją atitiktų. Ir darbininkus išrauna iš gyvenamosios jų aplinkos, kad sukurtų iš jų anoniminę darbo jėgą, kuri juda pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius. Kad žmonės pradėtų elgtis būtent taip, reikia nutraukti jų natūralius socialinius ryšius. Ir kapitalizmas prasideda nuo tradicinių agrarinio gyvenimo formų sugriovimo Anglijoje, o vėliau ir kolonijose. Tad iš pradžių atsiranda galimo pasaulio sutvarkymo idėja, o paskui tikrovė persitvarko taip, kad žmonės elgtųsi pagal šią teoriją, kuri, iš pradžių aprašydama egzotiškas situacijas ar iš viso nieko neaprašydama, galiausiai tampa tiesa.
Egoistiškas elgesys
Užsiimdamas mikrosociologija, ekonomistas Robertas Frankas atliko įvairiausius eksperimentus, siekdamas parodyti, kad žaidimų teorijos studijavimas verčia ekonomistus elgtis racionaliau ir egoistiškiau – nei tuo atveju, jei su šia teorija nebūtų susipažinę.
Jis lygino studentų grupes, kurių rezultatai ir trajektorijos buvo panašios, tačiau vieniems atsitiktiniu būdu teko išklausyti kursą apie Kinijos ekonomiką, kuriame nebuvo stipraus moralinio-teorinio kreipimosi, o kitiems – žaidimų teorijos kursą, kur buvo pasakojama apie kalinio dilemą ir pusiausvyrą, pasireiškiančią, kai visi elgiasi egoistiškai ir išduoda draugą – ir tai yra vienintelis racionalus elgesys. Paskui jiems teko dalyvauti eksperimente, kuriame buvo kelios dilemos, panašios į kalinio. R.Frankas su kolegomis išsiaiškino, kad tie, kuriems semestro metu buvo pasakota apie kalinius, iš tiesų dažniau elgėsi kaip egoistiški, racionalūs, apskaičiuojantys kaliniai ir bičiulius išduodavo. O tie, kam buvo pasakojama apie Kinijos žemės ūkio sektorių, moraliniu požiūriu elgėsi kur kas geriau.
R.Frankas tuo remdamasis daro išvadą, kad galbūt ekonominiu požiūriu racionalūs subjektai irgi atsiranda dėl ekonomikos idėjų prasiskverbimo į plačiąją visuomenę. Ekonomika moko žmones būti blogesniais, nei jie būtų tada, je ekonomikos nebūtų mokęsi. Psichologas Dale'as T.Milleris rašė, kad egoistiškas elgesys suvokiamas kaip normalus, standartiškas, nereikalaujantis kokių nors paaiškinimų, verčiantis elgtis egoistiškiau, nei elgtumėmės, vadovaudamiesi tik savo vidinėmis nuostatomis.
Konkrečiau, D.T. Milleris pasakojo, kaip mus diegiama mintis, kad vadovautis savo interesais, ypač ekonominiais – tam tikra prasme natūrali žmogaus būsena. Todėl, kai reikia kam nors (ar ir pačiam sau) paaiškinti, kodėl ką nors darome, panaudojame paprasčiausią, įtikimiausią variantą – nurodome egoistinį interesą. Dėl to tikime, kad mes ir visi aplink vadovaujasi egoistiniais interesais, nors, panagrinėjus konkrečius žmonių priimtus sprendimus, egoizmas juose vaidina kur kas menkesnį vaidmenį, nei įprasta manyti.
Tai sukelia būseną, kuri vadinama pliuralistiniu nežinojimu: visi mano, kad aplinkiniai veikia, vadovaudamiesi kažkokia norma, ir todėl patys tai normai paklūsta, kad neišsiskirtų ir neliktų nesuprasti. Kad ir kaip keista, niekas iš jų tai normai paklusti nenori, ir paklūsta jai tik dėl grupės spaudimo. Kiekvienas ją ir toliau palaiko, įtikinėdamas likusius, kad jai paklūsta visi. Ir norma gyvuoja, nors ir slėgdama jos besilaikančius. Esama straipsnio, prie kurio prisidėjo ir D.T. Milleris, apie girtavimą universiteto miestelyje: studentai buvo apklausiami, ar norėtų per pirmuosius semestrus gerti mažiau, nei geria dabar.
Didžioji dauguma sakė, kad jiems nusibodo girtavimas. Tačiau į klausimą, kodėl jie tiek geria, atsakydavo: nes visiems aplinkui gerti labai patinka. Ir siekdami neišsiskirti, jie vartojo alkoholį, nes vadovavosi iliuzija, kad kitiems alkoholis patinka – iliuziją palaikė tai, kad visi elgėsi, vadovaudamiesi būtent ja.
Parengta pagal postnauka.ru
