Kita fizikos premijos dalis teko japonų kilmės amerikiečiui, Prinstono universiteto profesoriui 90 metų Syukuro Manabe ir vienam iš Europos klimato forumo įkūrėjų vokiečiui 89-erių Klausui Hasselmannui – „už Žemės klimato fizinį modeliavimą, kintamumo apskaičiavimą ir patikimą pasaulinio atšilimo prognozavimą“.
Šie mokslininkai pademonstravo, kaip atmosferoje padidėjęs anglies dvideginio kiekis padidina temperatūrą Žemės paviršiuje.
Pasak Vilniaus universiteto geologo ir paleontologo, profesoriaus Andrejaus Spiridonovo, šių trijų mokslininkų darbus vienija tai, kad jie atrado dėsningumus skirtingose, sudėtingose fizinėse sistemose.
„Dažniausiai fizikoje vyrauja du kraštutinumai – nagrinėjamos arba pačios paprasčiausios sistemos, arba pačios didžiausios sistemos, kuriose dominuoja kelios jėgos ir kur svarbiausia yra gravitacija. O štai tas vidurinysis – tas ypač sudėtingas pasaulis, į kurį dėmesį sutelkė tarpdisciplininis mokslas ir kuriame atliekami kompleksiniai tyrimai, likdavo tarsi užnugaryje. Dabar Nobelio premija atiteko būtent šios srities mokslininkams.
S.Manabe buvo pirmasis tyrinėtojas, kuris sukūrė modelį – išnagrinėjo, kaip anglies dioksidas (CO2) pasiskirsto atmosferoje ir kokį jos daro poveikį temperatūros pokyčiams. Jis išsiaiškino, kad padidėjusi CO2 koncentracija padidina Žemės paviršiaus troposferos temperatūrą, o aukštai, stratosferoje, ją sumažina. Tuo tarpu Saulės šviesos pokyčiai vienodai pašildo visą atmosferą – ir pažemėje, ir aukštybėse.
Kartu su bendradarbiais S.Manabe sukūrė pirmuosius dvimačius klimato cirkuliacijos modelius, kurie davė pradžią Žemės klimato fiziniam modeliavimui. Šie modeliai naudojami prognozuojant, kaip toliau evoliucionuos atmosfera – kaip per dešimtmečius bei šimtmečius keisis klimatas.
Tuo tarpu K.Hasselmanas išsiaiškino, kodėl chaotiškos orų permainos neišprovokuoja staigių klimato pokyčių. Paprasčiau tariant, kodėl orai yra tokie permainingi, o klimatas – sąlyginai pastovus.
„Orų permainoms įtaką daro sudėtinga atmosfera, ypač jos turbulentiškumas, tačiau vandenynai nukenksmina kiekvieną mažą orų pokyčių šoką ir visą klimato sistemą tarsi palieka dreifuoti – ji labai lėtai kinta“, – apie premijuotų mokslininkų darbų svarbą aiškino A.Spiridonovas.
Pasak jo, trečiais premijuotas mokslininkas G.Parisi tyrinėjo vadinamuosius sukinių stiklus. Jis išsiaiškino, kad magnetiniai atomai, atskiesti lydale, sukuria daugybę sudėtingų konfigūracijų, kurių išsidėstymui įtaką daro vadinamasis energetinis landšaftas.
Šis modelis tapo prototipu plėtojant daugybę sudėtingų fizinių ir biologinių sistemų, pavyzdžiui, evoliucijos.
„Kiekvienas organizmas yra sudarytas iš daugybės tarpusavyje konfliktuojančių fenotipų, kurie sukuria sudėtingą prisitaikymo funkcijos landšaftą. Populiacija tokioje sudėtingoje evoliucijos aplinkoje elgiasi panašiai kaip tie atomai magnetiniame lauke. Daug skirtingų požymių kombinacijų gali pasižymėti gyvybingumu. Tai viena iš priežasčių, kodėl turime didelę rūšių įvairovę“, – paaiškino A.Spiridonovas.
