Jau anksčiau buvo nustatyta, kad šie genai pailgina gyvenimo trukmę mažuose organizmuose – pavyzdžiui, vaisinės muselės gyvena 10 proc. ilgiau – tačiau tai pirmas kartas, kai mokslininkai įrodė, kad jie susiję ir su žmonėmis.
Vienas iš pagrindinių tyrimų autorių dr. Nazifas Alicas iš UCL Sveiko senėjimo instituto sako: „Atlikę daug ankstesnių tyrimų jau įsitikinome, kad slopinant tam tikrus genus, dalyvaujančius mūsų ląstelėse gaminant baltymus, galima pailginti gyvenimo trukmę modeliniuose organizmuose – pavyzdžiui, mielėse, kirmėlėse ir muselėse. Tačiau pastebėta, kad žmonėms šių genų funkcijos praradimas sukelia ligas – pavyzdžiui, vystymosi sutrikimus, vadinamus ribosomopatijomis“
Mokslininkas teigia, kad jam su kolegomis pavyko nustatyti, kad šių genų slopinimas taip pat gali pailginti žmonių ilgaamžiškumą – galbūt todėl, kad minimi genai yra naudingiausi ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, bet sukelia problemų vėlyvuoju.
Šie genai dalyvauja mūsų ląstelių baltymų sintezės mechanizme, kuris yra būtinas gyvybei – tačiau tyrėjai teigia, kad gali būti, jog vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu mums nereikia tokio didelio jų poveikio. Atrodo, kad šie genai yra antagonistinės pleiotropijos pavyzdys, kai evoliucijos metu atrenkami genai, kurie trumpina mūsų gyvenimą, jei jie padeda mums ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, o taip pat per vaisingus metus.
Tyrėjai peržiūrėjo ankstesnius tyrimus, kuriuose dalyvavo 11 262 žmonės, nugyvenę itin ilgą gyvenimą. Jie nustatė, kad žmonės, kurių tam tikrų genų aktyvumas buvo mažesnis, dažniau gyveno labai ilgai. Šie genai susiję su dviem RNR polimerazės fermentais (Pol), transkribuojančiais ribosominę ir transferinę RNR, t.y. Pol I ir Pol III – o taip pat su ribosominių baltymų genų raiška.
Mokslininkai rado įrodymų, kad genų poveikis susijęs su jų raiška tam tikruose organuose, įskaitant pilvo riebalus, kepenis ir skeleto raumenis – tačiau taip pat nustatė, kad poveikis ilgaamžiškumui buvo susijęs ne tik su konkrečiomis su amžiumi susijusiomis ligomis.
Šios išvados papildo įrodymus, kad tokie vaistai kaip rapamicinas (imuninės sistemos reguliatorius), kuris veikia slopindamas Pol III, gali būti naudingi siekiant skatinti sveiko gyvenimo trukmę.
„Senėjimo tyrimai su modeliniais organizmais, tokiais kaip muselėmis ir su žmonėmis dažnai atliekami atskirai. Čia mes bandome tai pakeisti. Muselių organizmuose galime eksperimentiškai manipuliuoti senėjimo genais ir tirti mechanizmus. Tačiau galiausiai norime suprasti, kaip senėjimas veikia žmones. Šių dviejų sričių sujungimas taikant tokius metodus, kaip Mendelio atsitiktinių imčių metodą, gali padėti įveikti abiejų sričių trūkumus“, – sako UCL Genetikos instituto profesorė Karoline Kuchenbaecker.
Tyrimas skelbiamas žurnale „Genome Research“.
Parengta pagal „ScienceTechDaily“.
