Pasaulis 2050-aisiais: žvilgsnis į ateities karybą

Nuo pat civilizacijos pradžios žmonės kariauja vieni su kitais. Tai nereiškia, kad žmonės nežudė vieni kitų dar gerokai prieš atsirandant žemdirbystei, rašto sistemoms, gyvulininkystei, metalo apdirbimui ar kitiems civilizacijos požymiams. Kiek žmonės egzistavo, tiek jie naudojo bet kokias priemones, kad įveiktų priešininką.

 Karo veiksmų ateitį greičiausiai lems keli pagrindiniai veiksniai: naujos technologijos, naujos grėsmės, sunkiosios ginkluotės senėjimas ir žmonių pakeitimas dronais, robotais ir net galbūt kiborgais (asociatyvinė nuotr.).<br> 123rf nuotr.
 Karo veiksmų ateitį greičiausiai lems keli pagrindiniai veiksniai: naujos technologijos, naujos grėsmės, sunkiosios ginkluotės senėjimas ir žmonių pakeitimas dronais, robotais ir net galbūt kiborgais (asociatyvinė nuotr.).<br> 123rf nuotr.
 Karo veiksmų ateitį greičiausiai lems keli pagrindiniai veiksniai: naujos technologijos, naujos grėsmės, sunkiosios ginkluotės senėjimas ir žmonių pakeitimas dronais, robotais ir net galbūt kiborgais (asociatyvinė iliustr.).<br> 123rf iliustr.
 Karo veiksmų ateitį greičiausiai lems keli pagrindiniai veiksniai: naujos technologijos, naujos grėsmės, sunkiosios ginkluotės senėjimas ir žmonių pakeitimas dronais, robotais ir net galbūt kiborgais (asociatyvinė iliustr.).<br> 123rf iliustr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 18, 2022, 8:47 PM

Tačiau kariuomenės ir karyba iš tikrųjų atsirado tik maždaug III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tuo metu ėmė atsirasti konvencijos, kurias atpažįstame kaip karą – nuolatinės kariuomenės, koordinuoti manevrai, apgultys ir užimtos teritorijos kontrolė. Laikui bėgant kariuomenės ir karyba evoliucionavo, įtraukdamos naujas technologijas ir kitus pasiekimus.

Galima sakyti, kad karas yra matas, kuriuo matuojama civilizacijų pažanga. Kitaip tariant, civilizaciją galima įvertinti pagal jos kariuomenių turinį ir išsidėstymą. Ir per pastarąjį šimtmetį žmonijos civilizacija smarkiai pasikeitė – šie pokyčiai atsispindi ir mūsų kariavimo būde.

Ir tikėtina, kad iki šio šimtmečio vidurio tai pasikeis dar labiau. Sparčiai spartėjant technologijų plėtrai ir kylant klausimams dėl visuomenių likimo, šie pokyčiai greičiausiai bus drastiški. Tiesą sakant, gali įvykti tokia revoliucija, kad mūsų protėviai net neatpažins to kaip „karo“, rašo „Interesting Engineering“.

Pokyčiai ir naujos grėsmės

1945-1991 m. geopolitinė pusiausvyra pasižymėjo tuo, kad dvi didžiosios supervalstybės ir jų sąjungininkės buvo įsitraukusios į šaltąjį karą. Per trisdešimt metų dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, besikeičiančių aljansų, ekonominių ir technologinių pokyčių ši tvarka smarkiai pasikeitė .

Remiantis 2020 m. JAV Krašto saugumo departamento (angl. Department of Homeland Security) ataskaita, prie didžiausių grėsmių dabar jau prisiiriamas ir kibernetinis karas, terorizmas, užsienio įtaka, tarptautiniai karteliai, nelegali imigracija ir stichinės nelaimės.

Tikimasi, kad iki 2050 m. dėl paskirstytojo skaičiavimo (angl. distributed computing), kvantinės kompiuterijos, trimačio spausdinimo, kriptovaliutų, biotechnologijų ir klimato kaitos augimo įvyks dar didesni pokyčiai. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, kad nacionalinių valstybių galia gerokai sumažės ir užleis vietą autonominiams regionams, megapoliams ir privatiems interesams.

Tuo pat metu tokios technologijos kaip genų redagavimas CRISPR metodu, staliniai biospausdintuvai, genetinės duomenų bazės ir dirbtinio intelekto programinė įranga sukurs naujas bioterorizmo galimybes. Turėdami tinkamus apmokymus, įrangą ir reikmenis, vis daugiau piktavalių galės laboratorijoje sukurti virusus ar toksinus. Dėl to gerokai išsiplės konfliktų galimybių ir agresorių ratas.

Dėl šių atsirandančių pokyčių sunku prognozuoti, kaip atrodys ateities mūšio laukai. Tačiau nagrinėjant atsirandančias technologijas ir kintančią dinamiką, galima daryti tam tikras preliminarias išvadas ir apibendrinimus.

Iš viso to galima teigti, kad karo veiksmų ateitį greičiausiai lems keli pagrindiniai veiksniai: naujos technologijos, naujos grėsmės, sunkiosios ginkluotės senėjimas ir žmonių pakeitimas dronais, robotais ir net galbūt kiborgais.

Kvantinio ginklavimosi varžybos

Tokie incidentai kaip „GhostNet“, #OpIsrael“, „Operacija „Olimpinės žaidynės“ ir 2016 m. DNC kibernetinės atakos iliustruoja kraupią kibernetinio karo realybę. Nuo pat interneto atsiradimo pasaulio šalys ieškojo būdų, kaip jį panaudoti kaip ginklą prieš kitų šalių finansų rinkas, kompiuterių sistemas ir net komunalines paslaugas teikiančias įmones.

Be vyriausybių ir kariuomenių, grėsmę kelia ir nepriklausomi įsilaužėliai bei įsilaužėlių grupuotės. Tokios grupės kaip „Anonymous“ ir „Wikileaks“ parodė, kad hakeriai ir haktyvistai gali sukelti didelius sutrikimus ir padaryti didelę žalą. Suprantama, kodėl šiandien vyriausybės siekia pasitelkti hakerius gyvybiškai svarbios infrastruktūros apsaugai (arba kibernetinėms atakoms rengti).

Ši situacija gerokai pasikeis, kai taps prieinami kvantiniai skaičiavimai. Lyginant su „klasikiniais“ analogais, kvantiniai kompiuteriai remiasi ne dvejetainiais skaitmenimis (vienetais ir nuliais), o dalelių superpozicija ir susipynimu (angl. entanglement). Tai suteikia galimybę vienu metu apskaičiuoti kelias reikšmes, todėl tokie kompiuteriai gali dirbti neįtikėtinai greitai ir operuoti astronomiškai dideliais skaičiais.

Du svarbūs kvantinės kompiuterijos plėtros veiksniai yra kubitų skaičius (kvantinis kompiuterio bitų atitikmuo) ir koherentiškumo laikas – laikas, kurį kubitas gali išlaikyti informaciją. 2010-aisiais galingiausių kvantinių kompiuterių kubitų skaičius buvo mažesnis nei 100, o koherencijos laikas – nuo nanosekundžių iki mikrosekundžių.

Nuo 2030-ųjų iki 2040-ųjų kubitų skaičius ir koherentiškumo laikas greičiausiai gerokai padidės – tiek, kad RSA-2048 šifrą bus galima nulaužti per 10 sekundžių. Prognozuojama, kad dideli kvantiniai kompiuteriai taip pat taps prieinami ne tik laboratorijose, todėl atsiras naujų milžiniškų mokslinių tyrimų galimybių – bet ir naujų pavojų.

Nors vyriausybės, kariuomenės ir didžiosios korporacijos greičiausiai bus pasirengusios įsilaužimams, bet kuri sistema, vis dar veikianti senesnėmis skaitmeninėmis platformomis, bus pažeidžiama. Pirmiausia, viešojo rakto šifravimas taps nenaudingu prieš kvantais pagrįstus kibernetinius įsilaužimus – o tai reiškia, kad žmonės negalės pasitikėti jokiais internetu siunčiamais ar gaunamais duomenimis. Dėl to daugelis kasdienių veiksmų – pavyzdžiui, bankininkystė ar net debetinių kortelių naudojimas – gali tapti labai abejotinais.

Tikėtina, kad tai turės įtakos ir kibernetiniam karui. Šiuo metu įvairių šalių vyriausybės (pavyzdžiui, JAV ir Kinijos) dalyvauja „kvantinio ginklavimosi varžybose“, kurių metu tyrinėjamos naujos kriptografijos formos ir kartu stengiamasi pasiekti didelių laimėjimų, anksčiau už kitas šalis.

Jei kriptografija šioje srityje neatsiliks nuo kompiuterijos, tas, kuris pirmas pasieks „kvantinę viršenybę“, turės galimybių langą. Kol priešininkai nesugebės sukurti naujų šifravimo protokolų, kurie juos sustabdytų, tas, kuris pasieks viršenybę, galės nebaudžiamai lįsti į visų kitų duomenų bazes.

Dronai – visur!

Nuo šio šimtmečio pradžios bepiločių kovinių orlaivių (angl. uncrewed combat aerial vehicles, UCAV) naudojimas labai išaugo. Tokio perėjimo priežastys – rizikos mažinimas, nuotolinio valdymo tobulinimas ir konkurencija tarp nacionalinių valstybių, o taip pat siekis sumažinti aukų riziką ir antiteroristinių operacijų augimas.

2013 m. Brookingso instituto atliktas tyrimas parodė, kad nuo 2008 m. iki 2013 m. nuotolinių orlaivių pilotų, baigusių mokymus JAV karinėse oro pajėgose (USAF), skaičius išaugo nuo maždaug 500 iki 1300 (nuo maždaug 3,3 proc. iki 8,5 proc. visų naujų USAF pilotų). Maždaug nuo 2012 m. kai kuriais metais USAF parengia daugiau nuotolinių orlaivių pilotų nei naikintuvų ir bombonešių pilotų kartu sudėjus.

Šiuo metu UCAV kūrėjai siekia, kad šie būtų mažesni, sunkiau pastebimi ir galėtų atlikti daugiau funkcijų. Tai daroma gaminant demonstracinius modelius, skirtus išbandyti naujas sistemas, kurios leis UCAV vykdyti įvairesnes misijas – pavyzdžiui, degalų papildymo ore, operacijas lėktuvnešiuose, oro žvalgybą dideliame aukštyje ir transportavimą.

Atsižvelgiant į šią tendenciją, UCAV iki amžiaus vidurio gali visiškai pakeisti žmogaus valdomas transporto priemones. Taip pat atliekama nemažai mokslinių tyrimų kuriant viršgarsinius orlaivius, galinčius skristi, kovoti ir leistis be žmogaus priežiūros.

Vis dėlto žmonės aviatoriai vis dar turės prižiūrėti didelio masto oro operacijas – o nuotoliniu būdu valdomi arba autonominiai bepiločiai orlaiviai galės būti saugais (angl. wingman).

Kitas galimas vystymo etapas – mikrodronai: bepiločiai orlaiviai, kurie tikrai atitinka šį pavadinimą – jų dydis siektų vos 1/1000 metro dalį. Šių bepiločių orlaivių būriai galėtų ieškoti taikinių ir juos naikinti.

Elegantiškesni ir slaptesni

Dar vienas jau dabar akivaizdus pokytis – „nematomumo“ technologijų augimas ir plitimas. Radarus sugeriančių medžiagų ir radarus atspindinčių paviršių kūrimas prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurti pirmieji „nematomieji“ orlaiviai – tokie kaip F-117 „Nighthawk“ ir B-2 „Spirit“.

Praėjus maždaug keturiasdešimčiai metų, nematomumo technologijos išsiplėtė iki 5-osios kartos naikintuvų, „nematomų“ laivų, naujos kartos bepiločių orlaivių ir net tankų. Toliau vystantis šiai pažangai, nematomumo technologijos gali tapti norma visur ir visada, kur tik egzistuoja mūšio lauko radarai arba pažangūs vaizdo fiksavimo ir aptikimo metodai. Net pėstininkai ieško būdų, kaip tapti labiau nepastebimais.

Nors pėstininkų daliniai maskuotę naudoja nuo XIX a., šiuolaikinės kariuomenės ieško naujų būdų, kaip išlikti nepastebimomis. Pavyzdžiui, senesnius kamufliažinius raštus pakeitė daugiasluoksnis (dar vadinamas skaitmeniniu) kamufliažas, o vis daugiau kovinių dalinių naudoja duslintuvus – JAV jūrų pėstininkų korpusas neseniai juos įvedė kaip privalomus.

Taip pat atliekama daug tyrimų, kad pėstininkų dalinių taptų neįmanoma aptikti. Kaip pavyzdžius galima paminėti „nematomumo lakštų“ technologiją, kuri gali paslėpti šiluminius pėdsakus, ir „nematomus apsiaustus“, leidžiančius kariams sklandžiai įsilieti į aplinką.

Tankų eros pabaiga

Daugelį dešimtmečių pagrindinis šiuolaikinio mūšio lauko ramstis buvo pagrindinis kovinis tankas (angl. main battle tank, MBT). Tačiau pasibaigus Šaltajam karui, tankai susidūrė su daugybe iššūkių, kurie rodo, kad šios karinės technikos klestėjimo laikotarpis gali artėti prie pabaigos. Iki 2050 m. vykstantis tankų ir prieštankinių sistemų tarpusavio kovos procesas gali baigtis tuo, kad tankai ir prieštankinės sistemos galiausiai taps nebereikalingomis.

MBT pagrindine XX a. kovos mašina tapo septintajame dešimtmetyje, kai kiekviena pažangi valstybė pasirinko vieną modelį, kuriuo palaipsniui pakeitė visus kitus variantus. Skirtingos šalys gamino savo versijas: JAV – „M1 Abrams“, sovietai, o vėliau rusai – T-80/T-90, vokiečiai – „Leopard II“, prancūzai – „Leclerc“, kinai – ZTZ80/88, izraeliečiai – „Merkava“, britai – „Challenger 2“ ir taip toliau.

Visais atvejais šiuose tankuose buvo naudojami tokios technologijos kaip kompoziciniai šarvai, pažangi optika (įskaitant naktinio matymo), stabilizavimo sistemos, reaktyviniai šarvai ir aukštųjų technologijų amunicija. Kartu sparčiai tobulėjo ir prieštankinės sistemos – nuo granatsvaidžių (RPG) ir valdomų raketų ar net lazeriu valdomų raketų.

Situacija pablogėjo, nes prieštankinės sistemos pradėjo tapti vis sudėtingesnėmis, o asimetrinis karas po Šaltojo karo tapo vis labiau išplito. Per Pirmąjį Čečėnijos karą (1994-1996 m.), Irako karą (2003-2011 m.) ir karą Afganistane (2001-2021 m.) šarvuoti daliniai arba nebuvo efektyviai pritaikyti vietos geografinėms sąlygoms, arba patyrė didelių nuostolių artimose kovose miesto teritorijoje.

Siekdami išspręsti šią problemą, tankų konstruktoriai eksperimentuoja su aktyviosiomis apsaugos sistemomis, integruota ugnies kontrole, darbu informaciniame tinkle, radiolokacinėmis priedangomis ir kitomis kovos priemonėmis. Tačiau atrodo, kad ilgainiui tankams lemta nueiti dinozaurų keliu – nes juos pakankamai greitai pritaikyti prie besikeičiančių sąlygų yra per brangu.

Tai, kad daugumoje šiuolaikinių kovų nebuvo tankų mūšių, taip pat rodo, kad jų svarba gali mažėti. Dėl didelių šarvuočių išlaikymo išlaidų ir mažėjančio jų vaidmens mūšio lauke viso pasaulio kariuomenės svarsto galimybę pakeisti tankus lankstesnėmis kovos sistemomis.

Pavyzdžiui, 2014 m. JAV Gynybos pažangiųjų mokslinių tyrimų projektų agentūra (DARPA) pradėjo programą „Ground X-Vehicle Technologies“ (GXV-T), kuria siekiama ištirti galimas alternatyvas. 2016 m. GXV-T programos vadovas majoras Christopheris Orlowskis taip apibendrino programos tikslą:

„Tiriame įvairias potencialiai revoliucingas technologijas, kurios visos skirtos pagerinti transporto priemonių mobilumą, išgyvenamumą, įgulos saugumą ir našumą be papildomų šarvų. DARPA GXV-T padeda paneigti aksiomą „daugiau šarvų reiškia geresnę apsaugą“, kuri pastaruosius 100 metų varžė šarvuotų antžeminių transporto priemonių kūrimą – ir tiesia kelią naujoviškoms, novatoriškoms XXI a. ir vėlesnių laikų transporto priemonėms“.

Dėl to iki 2050 m. gali būti visiškai atsisakyta MBT, o vietoj jų bus naudojamos lengvesnės transporto priemonės, kurių vikšrai bus pakeisti ratais, reguliuojamais vikšrais ar net mechaninėmis kojomis. Vietoje sunkių šarvų šios transporto priemonės greičiausiai pasikliaus radarais, dirbtinio intelekto valdoma situacijos suvokimo programine įranga ir aktyviomis kovos priemonėmis, kurios atpažins artėjančias grėsmes ir iš anksto jas neutralizuos.

Kitus gynybos sluoksnius galėtų sudaryti dislokuojami dronai-žudikai ir aktyvioji maskuotė (panaši į „nematomą apsiaustą“). Benzininius variklius neabejotinai pakeis didelės talpos akumuliatoriai arba vandenilio kuro elementai. O vietoje trijų ar keturių žmonių kovinėje transporto priemonėje galbūt liks vienintelis vairuotojas – arba ji galėtų būti valdoma nuotoliniu būdu, visiškai autonominė arba visa tai, kas išvardyta – pagal poreikius.

Kalbant apie ginkluotę, tradicines patrankas būtų galima pakeisti elektromagnetinės indukcijos ginklais (dar vadinamaisiais „railgun“) arba nukreiptos energijos ginklais (lazeriais). Taip pat praverstų ir kai kurie robotizuoti taškinės gynybos kulkosvaidžiai, o taip pat mažiau mirtinos priemonės – pavyzdžiui, EMP užtaisai, aukšto dažnio garsiniai sprogimai ir kitos minios kontrolės priemonės – taip pat galėtų būti veiksmingomis.

Žmogaus ir mašinos sąsaja

Tie kovotojai iš kūno ir kraujo, kurie 2050 m. vis dar bus mūšio lauke, tikrai turės pagalbinius robotus, kurie jiems padės beveik su viskuo. Tiesą sakant, mūšio lauko robotai yra pagrindinis DARPA ir kitų kūrėjų, kurie nori sukurti mašinas, galinčias atlikti ypač nešvarias, pavojingas, nuobodžias ar brangias (dar vadinamas „4D“: dirty, dangerous, dull and dear) operacijas, tikslas.

Kai kurie ateities kariniai robotai bus panašūs į tokius humanoidinius robotus kaip „Atlas“, „Legged Squad Support System“ (LS3), „Cheetah“ ir „Spot“ (kurie yra „Boston Dynamics“ kūriniai). Šie ir kiti robotai pagrįsti biomimikrijos principu – kai mašinos imituoja gyvybę, kad pasiektų didesnį judesių spektrą ir veiksmų lankstumą.

Taip pat yra bepiločių antžeminių transporto priemonių (angl. unmanned ground vehicle, UGV) – „antžeminių“ bepiločių dronų, kurie jau plačiai naudojami. Šių „mūšio lauko robotų“ pavyzdžiai: sprogmenų neutralizavimo įrenginys „Talon“, šarvuotas žvalgybos automobilis „Taifun-M“, daugiafunkcinis taktinis transportas ir bepilotės transporto priemonės „Gladiator Tactical“, taip pat bepilotės antžeminės kovos mašinos „Uran-9“ ir „Guadrium“.

Šie robotai atlieka įvairias užduotis: gabena atsargas, šalina minas, bombas ir savadarbius sprogstamuosius užtaisus, vykdo sargybą, žvalgybą ir teikia ugnies paramą. Tikėtina, kad ateityje šios robotų sistemos taps vis labiau paplitusiomis, sudėtingesnėmis ir visiškai autonomiškomis.

Tačiau bene radikaliausias būdas, kuriuo robotika bus integruota į mūšio lauką, yra patys kariai. Prognozuojama, kad netrukus pasirodys egzoskeletai, suteikiantys atskiriems kariams daugiau jėgos, ištvermės ir keliamosios galios.

Prieš keletą metų JAV Gynybos departamento paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad 2050 m. kiborgai kareiviai taps įprasta JAV ginkluotųjų pajėgų dalimi. Ataskaitoje teigiama, kad didžiausią poveikį turės šios „kiborgų technologijos“:

Regos patobulinimas: ateities akių implantai galės pagerinti regėjimą, vaizdus ir situacijos suvokimą. Integravus elektroniką į akis, kariai matys kitų bangų ilgių (pvz., infraraudonųjų spindulių) spektrus, pagerins naktinę regą, lengviau pastebės judėjimą, atpažins taikinius ir regos lauke projektuojamą informaciją (angl. heads-up display, HUD).

Užprogramuota raumenų kontrolė: Ateities kariai taip pat galbūt turės į kūnus integruotus poodinius daviklių tinklus, kurie perduodami optogenetinę stimuliaciją (šviesos impulsus), sustiprins raumenų kontrolę. Šie davikliai, integruoti su dirbtinio intelekto valdomu situacijos suvokimo paketu, taip pat galėtų užtikrinti automatinį pavojų vengimą.

Klausos pagerinimas: Pakeitus arba modifikavus vidurinės ausies kaulus ir vadinamąją „sraigę“, kareiviai galėtų geriau girdėti ir apsisaugoti nuo klausos praradimo. Kartu su akių ir nervų implantais, klausos implantai galėtų pagerinti komunikaciją ir situacijos suvokimą. Tai apimtų mažo intensyvumo garsų, galimo pavojaus atpažinimą, echolokaciją ir vietos nustatymą.

Tiesioginis nervų sistemos tobulinimas: Galimybė į žmogaus smegenis tiesiogiai įdiegti kompiuterinius lustus leistų sukurti smegenų sąveiką su mašina (angl. brain-to-machine interface, BMI) ir smegenų sąveiką su kitomis smegenimis (angl. brain-to-brain interactions, BBI). Iš esmės kariai galėtų tiesiogiai bendrauti su autonominėmis sistemomis ir kitais kariais – o tai turėtų didelę reikšmę optimizuojant vadovavimą, kontrolę ir operacijas. Kaip rašoma ataskaitoje:

„Tiesioginio keitimosi duomenimis tarp žmogaus neuroninių tinklų ir mikroelektroninių sistemų galimybės galėtų iš esmės pakeisti taktinį karių ryšį, pagreitinti žinių perdavimą visoje vadovavimo grandinėje ir galiausiai išsklaidyti „karo miglą“. Tiesioginis žmogaus smegenų neuroninis patobulinimas per neuro-silicio sąsajas galėtų pagerinti taikinių paiešką ir suvaldymą bei pagreitinti gynybinių ir puolamųjų sistemų veikimą“.

Kibernetiniai komponentai taip pat turės didelę reikšmę medicininei priežiūrai ir gydymui bei reabilitacijai. Pavyzdžiui, nerviniai implantai galėtų padėti šalinti simptomus, atsirandančius dėl smegenų traumų – pavyzdžiui, atminties praradimą, galvos svaigimą, galvos skausmus, pykinimą, nesugebėjimą susikaupti, sunkumus išlaikyti naują informaciją ir panašiai.

Tikėtina, kad šie implantai bus mažos ir lanksčios integrinės grandinės, dedamos į pažeistas smegenų sritis – ir taps „tiltu“ tarp pažeistų neuronų. Panašūs implantai taip pat galėtų padėti gydyti potrauminio streso (PTSS) simptomus, nutraukiant ryšį tarp išorinių dirgiklių ir panikos reakcijos.

Panašiai bioniniai protezai taptų privalumu kariams, patyrusiems nepataisomus kūno dalių pažeidimus. Tai galėtų būti įvairūs protezai – nuo bioninių akių ir dirbtinių organų iki rankų ir kojų, kurie remtųsi sudėtingais elektrodais, tiesiogiai susijungiančiais su nervų kanalais.

Jie atkurtų (ir pagerintų) judrumą bei jutiminį suvokimą, o taip pat suteiktų grįžtamąjį ryšį (prisilietimą/spaudimą, vibraciją, temperatūrą, skausmą ir t.t.). Poodiniai optogenetiniai implantai taip pat galėtų padėti atsigauti, kai pažeisti raumenys ir kiti minkštieji audiniai.

Kiti svarbūs pasiekimai – biospausdinimas ir kitos sparčiai besivystančios biotechnologijų sritys. Galimybė pagal poreikį spausdinti organinius audinius – pavyzdžiui odą, organus, raumeninį audinį ir kraujagysles – smarkiai pagerins karių išgyvenamumą ir išgijimo rodiklius. Nuolatinės traumos, fantominių galūnių sindromas ir galbūt net potrauminio streso sutrikimas taps praeitimi.

Išvados

Kaip sako senas posakis, „kareiviai visada ruošiasi kariauti prieš tai buvusį karą“. Tai reiškia, kad kariuomenės turi evoliucionuoti, kad galėtų įveikti naujus iššūkius, kai jau įveikė esamus (panašiai kaip antivirusinė programinė įranga). Ši tradicija neabejotinai tęsis ir neapibrėžtoje ateityje – o jos rezultatai bus sunkiai prognozuojami.

Nors tiksliai prognozuoti niekada nėra lengva, vis dėlto galima būtų manyti, kad iki šimtmečio vidurio kariavimo pobūdis pasižymės keliais esminiais pokyčiais:

  • paskirstytojo skaičiavimo technologijos, dėl kurių atsiras naujų terorizmo grėsmių
  • kvantiniai kompiuteriai ir kibernetinio karo eskalavimas
  • „nematoma“ technika taps visiškai nematoma
  • nebeliks tankų ir tankų mūšių
  • robotai ir kiborgai perims didžiąją dalį kovinių vaidmenų (arba visus)

Deja, kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Pirma, karyba yra ir visada bus žmogaus vadovaujama veikla. Net jei mūšio lauke įsiviešpataus robotai, jie kovos žmonių, turinčių žmogiškų tikslų, nurodymu. Antra, kariuomenės visada bus priverstos prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir technologijų – ypač tų, kurios suteiks naujas galimybes piktavaliams, chaosui ir naikinimui.

Galiausiai, bet ne mažiau svarbu yra tai, kad karas niekada nebus nuspėjamas, ir visi mūsų bandymai numatyti būsimus pokyčius greičiausiai sulauks tik nedidelės sėkmės (geriausiu atveju). Net jei ateities kariuomenės įvairių scenarijų ir tikimybių įvertinimui pasitelks dirbtinio intelekto ir kvantinių kompiuterių galimybes, vis spartėjantys technologiniai pokyčiai sukurs naują neapibrėžtumo lygį.

Tačiau, kaip sakė garsus britų karo istorikas A.J.P.Tayloras – „Niekas nėra neišvengiama, kol tai neįvyksta“. Nuolatinė kalavijo ir skydo dvikova egzistuos tol, kol egzistuos karyba. Savo ruožtu karyba tikriausiai egzistuos tol, kol egzistuos žmonija. Nebent atrastume kažkokį būdą, kaip taikiai išspręsti visus nesutarimus.

Parengta pagal „Interesting Engineering“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.