Maždaug prieš 60 metų archeologas nufotografavo kelis skeletus, palaidotus 8000 metų senumo kapuose pietų Portugalijoje. Dabar, atlikus naują šių anksčiau neištirtų nuotraukų analizę, paaiškėjo, kad seniausios žmonių mumijos yra Egipte ar net ne Čilėje – o Europoje.
XX a. septintajame dešimtmetyje Portugalijos pietuose esančiame Sado slėnyje kasinėjimų metu buvo rasta daugiau nei tuzinas senovinių palaikų, ir bent vienas iš jų buvo mumifikuotas – galbūt tam, kad prieš palaidojant jį būtų lengviau transportuoti, teigė nuotraukas išanalizavę ir kapavietėse apsilankę mokslininkai.
Yra požymių, kad ir kiti toje vietoje palaidoti kūnai galėjo būti mumifikuoti – o tai leidžia manyti, kad ši praktika šiame regione tuo metu galėjo būti plačiai paplitusi.
Senovės Egipte sudėtingos mumifikavimo procedūros buvo naudojamos daugiau nei prieš 4500 metų, o kitose Europos šalyse mumifikavimo įrodymų rasta maždaug nuo 1000 m.pr.m.e. Tačiau neseniai Portugalijoje aptikta mumija yra seniausia kada nors rasta mumija visame pasaulyje – ir maždaug 1000 metų ankstesnė už kitas rekordininkes mumijas, rastas Čilės Atakamos dykumos pakrantės regione.
Nors mumifikacija labai sausomis sąlygomis (pavyzdžiui Atakamos dykumoje) yra gana nesudėtingas procesas, Europoje, kur daug drėgnesnės sąlygos nulemia, kad mumifikuoti minkštieji audiniai retai išlieka, sunku aptikti šio proceso įrodymų, sako Švedijos Upsalos universiteto bioarcheologė Rita Peyroteo-Stjerna, kuri yra ir pagrindinė šį mėnesį žurnale „European Journal of Archaeology“ paskelbto tyrimo apie minėtą atradimą autorė.
„Tokius stebėjimus atlikti labai sunku, tačiau tai įmanoma taikant kombinuotus metodus ir eksperimentinį darbą“, – sako ji.
Nepadarytos nuotraukos
Mumifikacijos įrodymai – keli fotojuostos ritinėliai, rasti tarp 2001 m. mirusio portugalų archeologo Manuelio Farinha dos Santoso daiktų.
Farinha dos Santosas dirbo su žmonių palaikais, iškastais Sado slėnyje septintojo dešimtmečio pradžioje. Naujojo tyrimo autoriai padarę 13 juodai baltų nuotraukų aptiko mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) palaidojimų įrodymus.
Nors tam tikri šios vietovės dokumentai ir ranka braižyti žemėlapiai buvo saugomi Nacionaliniame archeologijos muziejuje Lisabonoje, šie kadrai anksčiau nebuvo žinomi ir suteikė archeologams unikalią galimybę ištirti palaidojimus, sako R.Peyroteo-Stjerna.
Panaudoję nuotraukas abiejose vietose esantiems palaidojimams atkurti, mokslininkai pastebėjo, kad vieno skeleto kaulai buvo „hiperfleksuoti“ – tai yra, rankos ir kojos buvo už jų natūralių ribų – o tai rodo, kad kūnas buvo surištas dabar jau suirusiais raiščiais, kurie buvo panaudoti jau po žmogaus mirties.
Be to, mokslininkai pastebėjo, kad po palaidojimo skeleto kaulai tebebuvo savo vietose – tame tarpe ir ypač labai maži pėdų kaulai, kurie paprastai visiškai suyra, aiškina bioarcheologė.
Be to, nebuvo jokių požymių, kad kūno minkštiesiems audiniams yrant, senovinio kapo dirvožemis būtų buvęs sujudintas. Paprastai minėtiems audiniams yrant kūno tūris sumažėja, o aplinkinės nuosėdos užpildo likusias tuštumas – todėl galima daryti prielaidą, kad tokio irimo nebuvo.
Šie požymiai rodo, kad kūnas po mirties buvo mumifikuotas. Pasak mokslininkės, tikėtina, kad žmogus buvo sąmoningai išdžiovintas, o paskui vis labiau „mažinamas“, standžiau surišant.
Teismo medicinos būdai
Vertinant senovinius palaidojimus taip pat remtasi žmogaus irimo eksperimentų, atliktų Teksaso valstijos universiteto Teismo antropologijos tyrimų centre, kuriame studijavo ir vienas iš tyrėjų, rezultatais, sako R.Peyroteo-Stjerna.
Šie eksperimentai su šiuolaikiniais lavonais parodė, kokius veiksmus senovės žmonės tikriausiai atliko mumifikuodami žmogų Sado slėnyje, sako ji.
Atrodo, kad mirusysis buvo surištas ir tikriausiai padėtas ant paaukštintos konstrukcijos – pavyzdžiui, aukštėlesnės platformos – kad irimo metu susidarę skysčiai galėtų nutekėti.
Taip pat atrodo, kad mumifikavimo procedūroje kūno išdžiovinimui buvo naudojama ugnis, o kūno surišimai laikui bėgant buvo palaipsniui standinami, išlaikant jo anatominį vientisumą ir kartu didinant galūnių sulenkimą, rašo tyrėjai.
Nors iš kitų toje pačioje vietoje rastų senovinių skeletų buvo galima spręsti, kad su tais kūnais buvo elgiamasi lygiai taip pat, tačiau, pasak Peyroteo-Stjernos, šie pavyzdžiai neturi tokio paties įrodymų derinio.
Jei kai kurie mirusieji į Sado slėnio vietas buvo atvežti iš kitur, kad būtų palaidoti čia, kaip mano tyrėjai, tada mumifikacija, dėl kurios mirusiųjų kūnai tampa daug mažesniais ir lengvesniais, būtų palengvinusi transportavimą, teigia bioarcheologė.
Londono universitetinio koledžo archeologas Michaelas Parkeris Pearsonas, nedalyvavęs Sado slėnio tyrimuose, sako, kad jo komanda beveik prieš 20 metų sukūrė šiuos priešistorinių skeletų mumifikacijos identifikacijos metodus. „Labai džiugu, kad ši praktika pripažinta ir kitur Europoje“, – sako jis.
M.Parkerio Pearsono komanda mumifikacijos įrodymų aptiko skeletuose iš Škotijos salos, kuriems apie 3000 metų. Ir nors mumifikuotas skeletas iš Sado slėnio buvo daug senesnis, jis gali neilgai išlikti seniausia žinoma mumija, teigia mokslininkas.
Izraelyje, El Wad ir Ain Mallaha vietovėse, buvo rasta 10 000 metų senumo mumifikacijų, o Baltarusijoje, Kosteniuose, aptikta 30 000 metų senumo mumifikacijų požymių. „Šios vietos tiesiog šaukte šaukiasi tokios analizės, kokia buvo atlikta šiame naujame tyrime“, – teigia M.Parkeris Pearsonas.
Parengta pagal „Live Science“.
