Viename seniausių pasaulio miestų – ženklai, liudijantys neįprastą elgesį su mirusiaisiais

Plačiai nusidriekę Çatalhöyüko griuvėsiai – didžiulė senovės žmonių gyvenvietė dabartinėje Turkijoje – yra tarsi šiuolaikinio didmiesčio pirmtakas. Tačiau per 9000 metų laikai ir papročiai tikrai pasikeitė.

 (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
Rankos atspaudas ant sienos.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
Rankos atspaudas ant sienos.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Vyriškos lyties individo kaukolės cinoberio juostelės fragmentas.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Vyriškos lyties individo kaukolės cinoberio juostelės fragmentas.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Geometrinė sienų tapyba pastato viduje.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Geometrinė sienų tapyba pastato viduje.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Suaugusieji dažniausiai būdavo laidojami susirietusia poza.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
 Suaugusieji dažniausiai būdavo laidojami susirietusia poza.<br> (J. Quinlan o / Çatalhöyüko tyrimų projekto nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Mar 24, 2022, 3:06 PM, atnaujinta Mar 25, 2022, 9:35 AM

Çatalhöyükas, dažnai vadinamas vienu seniausių pasaulio miestų, buvo viena didžiausių neolito laikų gyvenviečių Anatolijoje. Miestui įsikūrus apie 7100 m.pr.m.e., čia gyveno iki 8000 žmonių.

Tačiau nors šis senovės protomiestas turi daug panašumų su šiuolaikiniais miestais, pastebimi ir ryškūs kontrastai.

Vienas iš akivaizdžiausių – Çatalhöyükas neturėjo gatvių. Gyvenamieji namai buvo statomi tiesiai vienas šalia kito, todėl vienintelis būdas patekti į pastatus buvo per angą stoge.

Ir patekęs į vidų, net jei aplinkui nieko ir nebuvo, nebūdavai visiškai vienas, rašo „Science Alert“. Nes Çatalhöyüko gyventojai savo mirusiuosius laidojo namų viduje, po grindimis.

„Suaugusieji dažniausiai būdavo laidojami susirietusia poza, po centrinės patalpos šiaurine ir rytine platformomis, – naujame tyrime, analizuojančiame senovės Çatalhöyüko laidojimo praktiką, aiškina tyrėjų komanda, vadovaujama archeoantropologės Eline'os Schotsmans iš Bordo universiteto Prancūzijoje. – Perinataliniai kūdikiai, naujagimiai ir kūdikiai buvo laidojami įvairesnėse namo vietose“.

Laidojimo vieta nebuvo vienintelis paprotys, neįprastas pagal mūsų šiuolaikinius vakarietiškus standartus. Çatalhöyüko skeletai prieš laidojimą kartais būdavo rituališkai nudažomi – nors apie naudojamų pigmentų specifiką (ir jų spalvų simboliką) daug kas iki šiol lieka nežinoma.

Naujajame tyrime M. Schotsmansas ir kiti mokslininkai ištyrė buvusių Çatalhöyüko gyventojų skeletų liekanas, kurių nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios buvo atkasta daugiau nei 800. Komanda taip pat rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru analizavo ant jų (arba susijusių laidojimo daiktų) panaudotus pigmentus.

Tik nedidelė dalis Çatalhöyüko mirusiųjų (apie 6 proc. tirtų asmenų) buvo tiesiogiai apdoroti pigmentais, o 11 proc. palaidojimų buvo pigmentuoti kartu su mirusiuoju palaidoti kapo daiktai – pavyzdžiui, dažytos kriauklės, dubenys, krepšiai ir kauliniai daiktai.

Pigmentai, kuriais buvo dažomi skeletai, visada buvo raudonos spalvos (ir pigmentas dažniausiai buvo ant kaukolės), o dažniausiai naudotas pigmentas buvo raudona ochra. Tiesiogiai pigmentu dažyta daugiau vyrų nei moterų, taip pat šiek tiek dažniau dažyti suaugusieji, nei vaikai.

Tyrėjai pastebi, kad mažiau paplitę pigmentai atspindėjo socialinę mirusiojo tapatybę: cinoberis (raudona gyvsidabrio sulfido forma) dažniausiai buvo skirtas vyrams ir buvo tepamas tiesiogiai ant kaulo arba absorbuojamas iš raudonų galvos juostų, kurias vyrai nešiojo gyvi, arba kurios buvo uždėtos jau mirus.

Tuo tarpu mėlynos ir žalios spalvos pigmentai ant laidojimo reikmenų buvo skirti tik moterims ir vaikams.

„Šios spalvos kartais buvo siejamos su augimo, vaisingumo ir brandos sąvokomis, o tai yra abstrakcijos, kurios gali būti susijusios su perėjimu prie žemdirbystės“, – rašo tyrėjai, nors ir pažymi, kad kol kas ribota rastų pigmentų imtis riboja galimybes interpretuoti atradimus.

Tačiau aišku tai, kad yra tam tikras ryšys tarp palaidojimų skaičiaus gyvenamajame būste – ir ant sienų virš kapų aptiktų dažų sluoksnių.

„Tai reiškia, kad kai ką nors palaidodavo, tapydavo ir ant namo sienų“, – sako vyresnysis tyrėjas, antropologas Marco Milella iš Berno universiteto Šveicarijoje.

Be pigmentų atvejų, ne visi Çatalhöyüko mieste buvo laidojami vienodai – ar gal ir išvis ne visi buvo laidojami. Tarp senoviniame mieste rastų žmonių palaikų kai kurie niekada nebuvo paliesti nuo neolito laikų – o kitus sujudino vėlesnė neolito veikla, ką liudija išardyti skeletai ar pavieniai kaulai.

Tai gali reikšti, kad senoviniame Çatalhöyüke kartais būdavo iškasami skeleto fragmentai, o mirusiųjų kaulai atlikdavo tam tikrą simbolinį vaidmenį bendruomenėje – ir vėliau vėl būdavo užkasami.

„Šie cirkuliuojantys skeletų elementai galiausiai buvo deponuojami antrinio ar tretinio deponavimo kontekstuose, kurie taip pat galėjo būti netiesiogiai susiję su architektūrinių paveikslų kūrimu“, – rašo tyrėjai.

Kokiu tikslu tai buvo daroma, tiksliai pasakyti neįmanoma – tačiau tyrėjai teigia, kad tolesnis iškastų žmonių palaikų naudojimas bendruomenėje tam tikra prasme galėjo būti būdas išlaikyti gyvą tų žmonių atminimą.

„Pasak sociokultūrinių antropologų, kolektyvinė atmintis perduodama iš kartos į kartą atkartojant praeities veiksmus ir tiesiogiai siejant objektą su atmintimi, – aiškina tyrėjai. – Vidiniai palaidojimai galėjo būti atminties išsaugojimo procesų dalis, kai kiekvienas palaidojimas prisidėdavo prie bendruomeninės atminties, nes mirusysis būdavo arti kasdienio pasikartojančių namų ūkio darbų ritmo“.

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Scientific Reports“.

Parengta pagal „Science Alert“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.