Senovinės į žmogiškąsias panašios fosilijos Pietų Afrikoje gali būti daugiau nei milijonu metų senesnės, nei manyta iki šiol – todėl didėja tikimybė, kad iš jų kilusi rūšis davė pradžią žmonėms kaip atskirai rūšiai, teigiama naujame tyrime.
Naujoji data gali pakeisti tai, kas iki šiol buvo manoma apie kelis svarbiausius žmogaus evoliucijos istorijos etapus. Taip yra todėl, kad ši iškasena priklauso rūšiai, kuri galėjo atsirasti anksčiau nei garsioji 3,2 mln. metų senumo Lucy fosilija. O ilgą laiką buvo manoma, kad Lucy rūšis galėjo būti pagrindinė pretendentė į tiesioginius žmonių protėvius.
Homo sapiens yra vienintelis išlikęs žmonių giminės – Homo genties – narys. Ankstesni tyrimai rodė, kad pagrindinis kandidatas į Homo pirmtakus gali būti Australopithecus gentis, gyvenusi maždaug prieš 4,1–2,9 mln. metų.
Australopithecus – kas reiškia „pietinė beždžionė“ – apima Lucy rūšį Australopithecus afarensis. Kai 1974 m. Etiopijoje buvo atrasta Lucy, jos kaulai buvo seniausias ir išsamiausias pasaulyje senovinio hominino skeletas – homininais vadinama grupė, kuriai priklauso žmonės ir išnykusios rūšys, artimiau susijusios su žmonėmis nei bet kurie kiti gyvūnai, rašoma „Nature“.
Gausiausias iki šiol aptiktų australopitekas fosilijų šaltinis yra Sterkfonteino urvai Pietų Afrikoje, esantys vietovėje, vadinamai žmonijos lopšiu. Sterkfonteinas išgarsėjo, kai 1936 m. jame buvo rastas pirmasis žinomas suaugęs australopitekas. Per kelis dešimtmečius Sterkfonteine mokslininkai rado šimtus homininų fosilijų, kurios paprastai priskiriamos Australopithecus africanus rūšiai.
Tačiau ankstesni tyrimai rodė, kad Sterkfonteino kaulai yra tik 2,1–2,6 mln. metų senumo. Priešingai, seniausios žinomos Homo fosilijos, rastos Etiopijoje, datuojamos maždaug 2,8 mln. metų. Tai leido manyti, kad Sterkfonteino australopitekų rūšis negalėjo būti tiesioginiais Homo protėviais.
Vietoje to mokslininkai dažnai siūlydavo versiją, kad žmonių giminės protėviais buvo Rytų Afrikoje gyvenusios australopitekų rūšys – pavyzdžiui, Lucy (A.afarensis) – ir kad Pietų Afrikoje gyvenęs A.africanus kilo iš Rytų Afrikoje gyvenusio A.afarensis.
Vis dėlto Sterkfonteino fosilijų amžius yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, remiantis Purdue universiteto (JAV) geochronologo Darrylo Grangerio ir jo kolegų atliktais tyrimais, ten rastam beveik pilnam skeletui, vadinamam Mažąja Pėda, yra 3,67 mln. metų.
Naujajame tyrime D.Grangeris ir jo kolegos siekė nustatyti kitų Sterkfonteine rastų homininų fosilijų amžių. Jie nustatė, kad tie kaulai iš tikrųjų gali būti maždaug 3,4–3,7 mln. metų senumo. Tai reiškia, kad jie yra senesni už Lucy – ir atveria galimybę, kad Homo galėjo išsivystyti iš Australopithecus rūšies Pietų Afrikoje – o ne Rytų Afrikoje, kaip ilgai manyta.
Nustatyti Sterkfonteino fosilijų datas gali būti sudėtinga. Paprastai mokslininkai fosilijų amžių nustato analizuodami sluoksnius, kuriuose jos rastos – kuo gilesnis sluoksnis, tuo jis gali būti senesnis. Tačiau dėl sudėtingos Sterkfonteino urvų sistemos senesni klodai gali susimaišyti su naujesne medžiaga, o tai apsunkina bandymus datuoti radinius.
Kitos Sterkfonteine esančių australopitekų pavyzdžių datavimo strategijos apima kitų gyvūnų (pavyzdžiui arklių) kaulų, rastų šalia homininų fosilijų, tyrimus – arba su fosilijų sluoksniais susijusių plonų uolienų lakštų, susiformavusių iš tekančio vandens nuosėdų ir randamų palei urvų sienas bei grindis. Tačiau užliejimo metu kaulai urvuose galėjo pasislinkti, o senose nuosėdose galėjo būti nusėdusi „jauna“ klintis, todėl šiais metodais nustatytos datos gali būti neteisingos.
Vienas iš galimai tikslesnių metodų yra faktinių uolienų, kuriose buvo rastos fosilijos, datavimas. Naujajame tyrime mokslininkai analizavo betono pavidalo matricą, kurioje fosilijos ir buvo įsiterpusios – vadinamąją brekčiją (angl. breccia).
Mokslininkai analizavo uolienose esančius vadinamuosius kosmogeninius nuklidus. Tai itin reti izotopai, susidarantys dėl kosminių spindulių – didelės energijos dalelių, kurios nuolat bombarduoja Žemę iš kosmoso. Kiekvienas elemento izotopas savo atomo branduolyje turi skirtingą neutronų skaičių – pavyzdžiui, aliuminio-26 branduolyje yra vienu neutronu mažiau nei įprasto aliuminio branduolyje.
Aliuminis-26 susidaro, kai kvarco turinti uoliena atsiduria paviršiuje – bet ne tada, kai ji giliai palaidota urve. Todėl tyrėjai gali datuoti urvų nuosėdas ir jose esančias fosilijas, matuodami aliuminio-26 kiekį kartu su kitu kosmogeniniu nuklidu – beriliu-10.
„Iš pradžių mane nustebino tai, kad naujasis 3,4–3,6 mln. metų amžius buvo toks artimas senesnių nuosėdų amžiui, – sako D.Grangeris. – Tai rodo, kad visos australopiteko fosilijos Sterkfonteine patenka į gana siaurą laiko intervalą ir į konkretų laiką, kai Rytų Afrikoje taip pat vyko didelė homininų diversifikacija. Tai rodo ankstyvą ryšį tarp homininų Rytų Afrikoje ir Pietų Afrikoje“.
Šie nauji duomenys, kurie rodo, kad A.africanus yra bent tiek pat senas (jei tik ne senesnis), kiek ir A.afarensis, ir tai gali paneigti idėją, kad A.africanus kilo iš A.afarensis. Ir iš tikrųjų A.africanus turėjo primityvesnę beždžionišką kaukolę bei veido bruožus nei A.afarensis, teigia šiame tyrime nedalyvavęs paleoantropologas, Arizonos valstijos universiteto Žmogaus kilmės instituto direktorius Yohannesas Haile-Selassie.
Jis siūlo idėją, kad A.africanus ir A.afarensis gali būti seseriškos rūšys, kilusios iš senesnio bendro protėvio – pavyzdžiui, 3,8 mln. metų senumo A.anamensis, kurį Y.Haile-Selassie padėjo iškasti 2016 m. Etiopijoje.
Kita naujojo darbo išvada – „šis senesnis amžius suteikia daugiau laiko Pietų Afrikos rūšiai išsivystyti į vėlesnius homininus“, teigia D. Grangeris. Tai galėtų būti ir Homo. „Mes nežinome, kad tai tikrai įvyko, bet tai atveria galimybę“, – sako mokslininkas.
Viskonsino-Medisono universiteto (JAV) paleoantropologas Johnas Hawksas, nedalyvavęs šiame tyrime, pažymi, kad naujasis kosmogeninis metodas greičiausiai neužbaigs ginčų dėl Sterkfonteino fosilijų amžiaus.
„Tai atvejis, kai skirtingoms komandoms tikrai reikia susivienyti ir susitarti, ką mums sako vietovės geologija, – sako J.Hawksas. – Manau, kad šis straipsnis yra pirmas žingsnis šiame procese, tačiau reikės daug dirbti, kad šie skirtingi mokslininkai susitartų dėl to, ką jie mato.“
Pavyzdžiui, mokslininkai, norintys išspręsti šių kaulų amžiaus galvosūkį, gali dalyvauti dvigubai akluose eksperimentuose, kuriuose „skirtingos mokslininkų grupės tiria tuos pačius mėginius, nežinodamos, iš kur jie paimti, kol nepateikia savo rezultatų“, siūlo J.Hawksas. „Priešingu atveju yra per daug galimybių tyrėjams pasirinkti mėginius ir metodus, kurie sustiprina jų pačių idėjas“ , – nurodo jis.
Mokslininkai savo išvadas paskelbė žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Parengta pagal „Live Science“.
