Duomenys buvo gauti vykdant didžiulį projektą, siekiantį sekvenuoti visos Europos vikingų DNR sekas. Prieš porą metų žurnale „Nature“ paskelbtuose rezultatuose atskleidžiama, kaip vikingai iš gimtosios Skandinavijos pasklido po visą Europą – ir kaip žmonės, kurių šaknys slypėjo visai kitur, taip pat perėmė vikingų būdą.
„Tai atitinka tai, ką pasakoja archeologai ir istorikai, – sako Oslo universiteto senovinės DNR ekspertė Erika Hagelberg, nedalyvavusi tyrime. – Smulkios konkrečių vietovių detalės yra tikrai įtikinančios“.
Pavyzdžiui, Estijos vietovė pateikia svarių įrodymų, kad atrastoji vikingų komanda buvo glaudžiai susijusi grupė iš to paties kaimo ar miesto. „Keturi kartu palaidoti broliai yra naujas ir unikalus dalykas... [ir] suteikia naują dimensiją“, – sako Oslo kultūros istorijos muziejuje dirbanti archeologė Cat Jarman, taip pat nedalyvavusi tyrime.
Kembridžo ir Kopenhagos universitetų genetiko Eske Willerslevo vadovaujama komanda beveik 10 metų rinko mėginius iš visos Skandinavijos, datuojamus vikingų amžiumi – maždaug nuo 750 m. iki 1050 m., o taip pat ankstesnius ir vėlesnius mėginius. Komanda taip pat tyrė žmonių palaikus iš palaidojimų kitose Europos šalyse ir už jų ribų, kuriuose buvo rastos vikingiškos įkapės ar identifikuotas charakteringas laidojimo stilius. „Vykome į kiekvieną vietą, kur, mūsų manymu, turėtų būti kokių nors sąsajų su vikingais“, – pasakoja E.Willerslevas. Galiausiai komandai pavyko nustatyti 442 vikingų epochos genomų sekas tokiose (tiems laikams) tolimose šalyse kaip Italija, Ukraina – ir pasmerktoje vikingų gyvenvietės Grenlandijoje.
Rezultatai demonstruoja dramatiškas individualaus mobilumo istorijas – pavyzdžiui, pusbrolių porą, palaidotus Oksforde (Jungtinėje Karalystėje) ir Danijoje – porą, kuriuos po mirties išskyrė šimtai kilometrų vandenyno. Genetiniai duomenys taip pat gali pakeisti populiarų požiūrį į vikingus, įskaitant jų išvaizdą: vikingų epochos skandinavai juodus plaukus turėjo dažniau nei dabartiniai Skandinavijos gyventojai. Be to, DNR ir atskirų vietovių archeologinių radinių palyginimas leidžia manyti, kad kai kuriems vikingų būriams „vikingas“ buvo ne paveldimumo, o „pareigų“ apibūdinimas.
Tyrinėjimų amžius
Vikingų laivai išplaukė iš Skandinavijos, ištyrė Europos vandens kelius ir pasiekė Atlanto vandenyną. Vikingai iš skirtingų tėvynių rinkosi tam tikras vietas – pavyzdžiui, kaip dabar rodo DNR duomenys, žmonės iš Norvegijos apsigyveno Grenlandijoje.
Jungtinės Karalystei priklausančiose Orknio salose iškasinėtuose vikingų stiliaus kapuose buvo asmenų, neturinčių skandinaviškos DNR, o kai kurių Skandinavijoje palaidotų žmonių tėvai buvo airiai ir škotai. Keli asmenys Norvegijoje buvo palaidoti kaip vikingai – tačiau pagal genus jie buvo priskiriami samiams – vietinių gyventojų grupei, genetiškai artimesnei Rytų Azijos ir Sibiro gyventojams nei europiečiams. „Šios tapatybės yra ne genetinės ar etninės, o socialinės, – sako C.Jarman. – Tai, kad DNR tai patvirtina, yra labai svarbu“.
Rezultatai taip pat išsprendė šimtmečius trukusį ginčą dėl vikingų keliavimo ir plėšikavimo geografijos. Sagose, užrašytose praėjus šimtmečiams po pirmųjų ekspedicijų, teigiama, kad vikingai iš tam tikrų regionų pirmenybę teikė konkrečioms vietovėms – tačiau kiti mokslininkai teigia, kad vikingai įvaldė keliones jūromis, todėl jie buvo lygiaverčiai plėšikai ir prekybininkai.
Turėdami DNR, mokslininkai pirmą kartą galėjo galutinai nustatyti žmonių iš tolimiausių vikingų diasporos pakraščių kilmę, iki jų šaknų Skandinavijoje. „Galime sekti rašytiniuose šaltiniuose nurodytus, bet istorikų dešimtmečius ginčytus kontaktų modelius“, – sako vienas iš autorių, Orhuso universiteto (Danija) archeologas Sørenas Sindbækas.
Mokslininkai nustatė, kad vikingai iš dabartinės Švedijos judėjo į rytus, į Baltijos šalis, Lenkiją ir Rusijos bei Ukrainos upėmis, o danai dažniau traukė į vakarus, į dabartinę Angliją. Norvegai dažniausiai plaukė į Šiaurės Atlanto vandenyną, kolonizuodami Airiją, Islandiją ir galiausiai Grenlandiją. „Tokių detalių negalėtume nustatyti remdamiesi vien archeologija, – teigia E.Willerslevas.
Komandos nuostabai, genetinio mišrumo įrodymų pačioje Skandinavijoje rasta nedaug. Nors kelios pakrantės gyvenvietės ir salose įsikūrę prekybos centrai buvo didelės genetinės įvairovės taškai, toliau nuo jų esančios Skandinavijos populiacijos išliko genetiškai stabilios – ir atskiros – ištisus šimtmečius. „Galime atskirti norvegą nuo švedo ir dano“, – sako S.Sindbækas.
DNR taip pat iškėlė naujų klausimų. Tyrimo bendraautorė, Danijos nacionalinio muziejaus archeologė Jette Arneborg sako, kad iš Grenlandijoje rastų palaidojimų išgauta DNR rodo, jog tarp skandinavų vyrų iš dabartinės Norvegijos ir moterų iš Britų susidarė mišrus gyventojų genotipas. Tačiau artefaktai ir palaidojimai atrodo visiškai skandinaviški. Moterys „turi britiškų genų, tačiau archeologijoje to nematyti, – sako ji. – DNR privers mus labiau susimąstyti apie tai, kas čia vyko“.
Išlieka ir kitų paslapčių. Vikingų gyvenvietėse Amerikoje kaulų genetinei sekoskaitai nerasta, todėl pirmųjų Europos gyventojų Amerikoje tapatybė išlieka paslaptimi. Rytuose daugiau mėginių gali padėti išsiaiškinti vikingų vaidmenį ankstyvosios Rusios valstybės ištakose – o ši tema vis dar yra „labai politiškai angažuota, – sako S.Sindbækas. – Šie duomenys gali padėti išspręsti kai kurias iš šių diskusijų“.
Parengta pagal Science.org
