Pirmą kartą papuošalai buvo aptikti XX a. trečiajame dešimtmetyje Rusijoje, Onegos ežere esančioje Južnij Olenije saloje. Tuomet kasinėjimų metu rasti 177 palaidojimai, kuriuose buvo daugybė pakabukų iš gyvūnų dantų – ir miniatiūrinių skulptūrėlių, vaizduojančių Eurazijos briedį, bebrą ir rudąjį lokį.
Helsinkio universiteto mokslinių tyrimų projekte „Animals Make Identities“ (liet. „Gyvūnai kuria tapatybę“) remiantis priešistoriniuose kapuose palaidotais laidojimo reikmenimis buvo tiriama gyvūnų reikšmė akmens amžiaus kultūrose.
Atliekant šį tyrimą, paskelbtą žurnale „Journal of Archaeological Science“, kaulinių pakabukų mėginiai buvo nusiųsti į Jorko universiteto tyrimų centrą „BioArCh“, kur buvo atlikta masių spektrometrijos analizė.
Tyrimo rezultatai parodė, kad 12-oje iš 37 mėginių buvo žmogaus kaulų fragmentų, o likusiuose – daugiausia iš briedžių ir galvijų kaulų.
Žmogaus kaulų pakabukai – tai įvairaus dydžio ilgųjų kaulų fragmentai su vienu ar dviem išpjautais grioveliais.
Iš etnografinių sąsajų žinoma, kad žmogaus kaulai kaip žaliava daiktams buvo naudojami kai kuriose Azijos ir Pietų Amerikos dalyse, kur dažnai buvo bandoma „pažeminti“ priešų kūno dalis perdirbant jas į daiktus. Tuo pat metu šeimos narių kūno dalys buvo nešiojamos iš pagarbos ar prisirišimo – pavyzdžiui, apdirbus jas į pakabučius.
Paprastai žmogaus kaulų, kaip žaliavos, naudojimas siejamas su kanibalizmu – nes ant kaulų dažnai būna mėsos šalinimo pėdsakų. Tačiau dėl neginčijamų įrodymų stokos kanibalizmą sunku patvirtinti remiantis archeologiniais radiniais.
„Mūsų tirtų kaulinių pakabukų paviršius yra taip nusidėvėjęs, kad negalima įžiūrėti jokių galimų pjovimo žymių – o tai reiškia, kad remdamiesi radiniais, aptiktais Južnij Olenije saloje, neturime pagrindo įtarti kanibalizmą“, – sako docentė Kristiina Mannermaa.
„Tai, kad žmogaus kaulų naudojimas nebuvo niekaip pabrėžiamas, o daiktai niekuo neišsiskiria ir yra panašūs į daiktus, pagamintus iš gyvūnų kaulų, gali rodyti, kad akmens amžiaus pasaulėžiūroje gyvūnai ir žmonės buvo persipynę, – teigia ji. – Gyvūnų ir žmonių kaulų naudojimas kartu tame pačiame papuošale ar drabužyje galėjo simbolizuoti žmonių gebėjimą mintyse transformuotis į gyvūnus – be to, jie tikėjo, kad gyvūnai gali įgyti žmogaus pavidalą. Žinome, kad toks formų ir ribų trynimas buvo ir tebėra čiabuvių tautų pasaulėžiūros dalis“.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
