Tačiau kaip tiksliai kūdikio smegenys išmoksta apdoroti sudėtingus kalbos garsus, vis dar lieka paslaptimi. Neseniai atliktame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature Human Behaviour“, mokslininkai atskleidė šio protu nesuvokiamai greito mokymosi proceso detales – ir pasirodo, jis prasideda per kelias pirmąsias valandas po gimimo.
JAV mokslininkai bendradarbiavo su Kinijos naujagimių tyrimų komanda, kuri prie kūdikių galvų pritvirtino mažas kepuraites, padengtas sudėtingais šviesą skleidžiančiais prietaisais, skirtais mažiems deguonies kiekio pokyčiams kūdikių smegenyse matuoti. Kepurėlėje esantys detektoriai padėjo tyrėjams nustatyti, kurios smegenų sritys tapdavo aktyviomis.
Visiškai saugi ir neskausminga procedūra buvo atlikta per tris artimiausias valandas po kūdikių gimimo. Reikėjo tik uždėti kūdikiui nedidelę elastinę kepuraitę ir galvą apšviesti mažomis infraraudonųjų spindulių (iš esmės šiluminės spinduliuotės) lemputėmis. Beje, tai atitinka daugelyje kultūrų paplitusią praktiką, kai naujagimiai apklojami glaudžiai prigludusia antklode, kad jie nusiramintų ir lengviau pereitų iš patogios gimdos į „laukinį“ savarankiškos fizinės egzistencijos pasaulį.
Per tris valandas nuo gimimo visi kūdikiai buvo veikiami garsais, kuriuoss, daugelio tyrėjų nuomone, jie turėjo atskirti. Tarp jų buvo ir dvibalsiai (pvz. „au“), ir tie patys balsiai, skambantys atbuline tvarka (pvz. „ua“).
Paprastai atvirkštinė kalba labai skiriasi nuo įprastos (tiesioginės) kalbos, tačiau pavienių balsių atveju skirtumas yra subtilus. Tiesą sakant, atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad suaugę klausytojai šiuos du atvejus galėjo atskirti tik 70 proc. atvejų.
Mokslininkus nustebino tai, kad naujagimiai iš karto po gimimo nesugebėjo atskirti įprasta ir atgaline skambančių balsių – nes nerado jokio skirtumo tarp smegenų signalų, surinktų kiekvienu atveju per pirmąsias tris valandas po gimimo. Dabar jie pripažįsta, kad žvelgiant iš laiko perspektyvos, nereikėjo taip nustebti – atsižvelgdami į tai, koks subtilus buvo skirtumas.
Tačiau kai sužinojo, kad penkias valandas klausęsi šių garsų, naujagimiai pradėjo skirti šiuos įprasta ir atgaline tvarka girdimus garsus, mokslininkai visiškai apstulbo. Pirma, kūdikių reakcija į įprastos eilės balsius tapo greitesne nei į atvirkštinius. O dar po dviejų valandų, per kurias kūdikiai daugiausia miegojo, jų smegenys į įprastos eilės balsius reagavo ne tik greičiau, bet ir stipriau – palyginti su kūdikiais, kurie buvo mokomi girdėti kitokius balsius, arba su kūdikiais, kurie buvo tyloje.
Tai reiškia, kad pirmąją gyvenimo dieną kūdikio smegenims prireikia vos kelių valandų, kad išmoktų subtiliai atskirti natūralius ir šiek tiek nenatūralius kalbos garsus.
Be to, mokslininkams pavyko pastebėti, kad apdorojant garsus, ypač kairiajame smegenų pusrutulyje dalyvavo viršutinės momeninės skilties (smegenų dalis, susijusi su klausos duomenų apdorojimu) ir priekinės žievės (susijusi su sudėtingų judesių planavimu) smegenų sritys. Tai panašu į modelį, kuriuo grindžiamas suaugusiųjų kalbos supratimas ir kūrimas.
O dar įdomiau, kad pavyko aptikti kryžminį ryšį (bendravimą tarp skirtingų smegenų sričių) tarp šių regionų tik kūdikių grupės dalyviams, kurie buvo veikiami kalbos garsų, bet ne tarp tų, kurie nepatyrė jokių „mokymų“, o buvo tyloje.
Naujagimiams tikriausiai tiesiogiai naudinga, kad su jais būtų kalbama nuo pat pirmųjų akimirkų, kai jie paliko gimdą. Akivaizdu, kad „auklėjimas“ – t. y. proto keitimas – prasideda nuo pirmos dienos.
Kūdikiai nėra iš anksto užprogramuoti
Šias išvadas taip pat galima vertinti atsižvelgiant į šiandien madingą neuromokslų sąvoką – įsikūnijimo teoriją. Įsikūnijimas – tai idėja, kad mūsų mintys ir protinės operacijos nėra iš anksto užprogramuotos ar paslaptingai veikiančios pagal kokį nors paveldėtą genetinį kodą, o veikiau grindžiamos tiesiogine mus supančio pasaulio patirtimi, įgyta per jutimo kanalus, kurie pradeda veikti nuo pat gimimo – pavyzdžiui, girdint, matant, ragaujant, uodžiant ir liečiant.
Nors mūsų smegenys turi polinkį mokytis, pagrįstą jų organizacija ir funkcijomis, kurias apibrėžia iš tėvų paveldėtas genetinis kodas, jos taip pat geba jausti aplinką vos gimus – o tai iš karto padeda mums vidiniu būdu reprezentuoti mus supantį pasaulį.
Tad mokslininkai siūlo ne tik kalbėtis su savo kūdikiu, bet ir dalytis su juo įvairiais pasaulio pojūčiais, kai tik jis atsiduria ant rankų – leisti jam klausytis muzikos, užuosti gėlių kvapą, rodyti daiktus ar vaizdus, kurių jis dar nematė.
Skatindami įvairesnę patirtį, kūdikio smegenims suteiksite naujų galimybių augti ir vystytis – o ateityje, tikėtina, ir daugiau kūrybinių gebėjimų.
Straipsnio autorius yra Bangoro universiteto (JAV) kognityvinės neurologijos profesorius Guillaume Thierry.
Parengta pagal „Conversation“.
