Daugumoje medžiotojų ir rinkėjų visuomenių vyrai būna medžiotojais, o moterys – rinkėjomis – ir regis, vyrai nueina didžiausius atstumus. Tačiau koks darbo pasiskirstymas kitose visuomenėse?
Tibeto pasienyje, Kinijos kaimuose, kur vyrauja didžiulė kultūrinė įvairovė, buvo atliktas ūkininkaujančių ir ganymu užsiimančių gyventojų grupių tyrimas – siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai iš tikrųjų lemia, kas ir kodėl sunkiau dirba namų ūkyje. Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Current Biology“, atskleidžia darbo pasidalijimą tarp lyčių įvairiose visuomenėse.
Dauguma suaugusiųjų visame pasaulyje yra susituokę. Santuoka yra sutartis, todėl galima tikėtis, kad abi šalys iš tokios sąjungos gaus maždaug vienodą naudą – ir patirs vienodas sąnaudas.
Tačiau nevienoda derybinė galia šeimoje – pavyzdžiui, vienam asmeniui grasinant skyrybomis – gali lemti nevienodą indėlį į partnerystę.
Išvykimas iš namų
Mokslininkai nusprendė patikrinti hipotezę, kad po heteroseksualios santuokos sudarymo išvykimas iš gimtosios vietovės į sutuoktinio šeimą gali prisidėti prie didesnio darbo krūvio. Tokių santuokų metu naujai atsikraustęs asmuo paprastai nėra susijęs ir neturi bendros istorijos su niekuo iš naujosios šeimos, į kurią jis atvyko.
Todėl neturėdami aplink save kraujo giminaičių, jie gali atsidurti nepalankioje padėtyje, kai kalbama apie derybinę galią.
Pasaulyje labiausiai paplitusi santuokos forma yra ta, kai moteris palieka savo gimtuosius namus, o vyras lieka gimtojoje vietovėje. Tai vadinama patrilokalitetu.
Daugelyje pasaulio šalių paplitęs ir neolokalitetas, kai santuokos metu iš gimtosios vietos išvyksta abi lytys ir pora gyvena naujoje vietoje, toli nuo abiejų šeimų. O matriokalitetas – kai moterys lieka gimtojoje šeimoje, o vyrai persikelia gyventi pas žmoną ir jos šeimą – pasitaiko gana retai.
Egzistuoja dar ir duolokalitetas – kai nė viena iš lyčių nepalieka namų, o vyras ir žmona gyvena atskirai – tačiau toks šeiminis modelis pasitaiko labai retai.
Laimei, įvairiose Tibeto pasienio teritorijose įvairiose skirtingose etninėse grupėse visi šie keturi skirtingi modeliai gali būti aptinkami.
Tyrime daugiausia dėmesio buvo skirta šešių skirtingų etninių kultūrų kaimo vietovėms. Kartu su bendradarbiais iš Lanžou universiteto Kinijoje tyrėjai apklausė daugiau kaip 500 žmonių apie jų povestuvinę padėtį – ir pasiūlė jiems nešioti aktyvumo stebėjimo prietaisą (pavyzdžiui, „Fitbit“) – kad galėtų įvertinti jų darbo krūvį.
Moterys dirba sunkiau
Pirmoji tyrimo išvada – moterys dirbo daug daugiau nei vyrai ir didžiąją dalį savo darbo vaisių skyrė savo šeimoms. Tai įrodo ir jų pačių ataskaitos apie tai, kiek jos dirbo, ir jų veiklos stebėjimo prietaisai.
Moterys per dieną vidutiniškai nueidavo šiek tiek daugiau nei 12 000 žingsnių, o vyrai – šiek tiek daugiau nei 9000 žingsnių. Taigi, vyrai taip pat sunkiai dirbo, tačiau mažiau nei moterys. Jie daugiau laiko praleisdavo laisvalaikio ar socialinėse veiklose – arba tiesiog šnekučiuodavosi ir ilsėdavosi.
Iš dalies taip gali būti todėl, kad moterys vidutiniškai yra fiziškai silpnesnės už vyrus, todėl jų derybinė galia gali būti mažesnė. Tačiau taip pat buvo nustatyta, kad asmenys (nesvarbu, ar vyrai, ar moterys), kurie po santuokos sudarymo iškeliauja gyventi toli nuo savo giminių, turi didesnį darbo krūvį nei tie, kurie lieka su savo giminėmis.
Taigi, jei esate moteris ir ištekėdama išsikraustote iš gimtųjų namų (kaip daro dauguma moterų visame pasaulyje), kenčiate ne tik dėl to, kad pasiilgstate savo šeimos, bet ir dėl darbo krūvio, apibendrina tyrėjai.
Kai iš gimtųjų namų iškeliauja abi lytys ir niekas negyvena su savo gimtąja šeima, abi lytys dirba daug (nes giminaičiai padeda mažai), tačiau moteris vis tiek dirba daugiau. Tyrimo duomenimis, visiška lyčių darbo krūvio lygybė pasireiškia tik tais atvejais, kai sudarydami santuoką vyrai išvyksta iš namų, o moterys neišvyksta.
Parengta pagal „Conversation“.
