Viena mirtiniausių žmonijos ligų yra kur kas senesnė, nei galvojome iki šiol

Raupai paliko neišdildomą pėdsaką žmonijos istorijoje – vien XX a. nuo jų mirė mažiausiai 300 milijonų žmonių. Nepaisant to, kad šis virusas yra žinomas, jo kilmė vis dar lieka neišaiškinta.

 Raupus sukelia variolos virusas (VARV).<br> 123rf iliustr.
 Raupus sukelia variolos virusas (VARV).<br> 123rf iliustr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 21, 2023, 9:45 AM

Dabar Italijos mokslininkų komanda dar 2000 metų paankstino geriausius apytikrius raupų atsiradimo skaičiavimus – ir patvirtino istorinius šaltinius, kuriuose teigiama, kad ši liga žmonių visuomenes kamavo nuo senų laikų, kai valdė faraonai.

Genetinio sekvenavimo technologijų pažanga pastaraisiais metais leido mokslininkams atlikti vis išsamesnę senovinių virusų DNR fragmentų analizę ir priartėjo prie žinių apie raupų atsiradimo vietą ir laiką.

2016 m. dėl sėkmingo radinio Lietuvoje mokslininkai, naudodami viruso DNR, paimtą iš jauno berniuko palaikų, nustatė, kad raupai atsirado net 1500 m. 2020 m. viruso DNR iš vikingų amžiaus skeletų genetiniai įrodymai apie naujausią raupų atsiradimą nukėlė dar keleriais metais atgal – maždaug iki 1050 mūsų eros metų.

Tačiau istoriniai duomenys rodo, kad kažkas panašaus į raupus senovės visuomenes kamavo dar anksčiau. Simptomų, panašių į šios ligos simptomus, aprašymų rasta IV a. Kinijos tekstuose, o Egipto mumijos su raupų randais taip pat leidžia manyti, kad raupai buvo paplitę maždaug prieš 3–4 tūkst. metų.

Tačiau galutinių genetinių įrodymų – panašių į molekulinį viruso „pirštų atspaudą“ – šiai teorijai pagrįsti rasti sunku.

Mokslininkai, turėdami pakankamai pavyzdžių palyginimui, vis dar gali padaryti daug išvadų apie viruso praeitį ir jo evoliucijos istoriją. Jie gali pamatyti, kaip virusas laikui bėgant keitėsi – ir išsiaiškinti, kaip greitai ar lėtai virusas įgyja genetinių mutacijų. Pagal tai mokslininkai gali atsukti „molekulinį laikrodį“ atgal ir nustatyti, kada greičiausiai egzistavo viruso protėvių versija.

Raupų atveju ligą sukelia variolos virusas (VARV). Šiame naujame tyrime bioinformatikas Diego Forni iš Mokslinių tyrimų, hospitalizacijos ir sveikatos priežiūros instituto (IRCCS) Italijoje vadovavo komandai, kuri dar kartą peržvelgė 54 VARV mėginių genetines sekas, paimtas iš anksčiau paskelbtų darbų arba mokslinių tyrimų duomenų bazės.

Tarp jų buvo keturi senoviniai VARV genomai iš vikingų epochos ir du istoriniai VARV genomai iš XVII ir XVIII a., o taip pat 48 šiuolaikinės VARV sekos, gautos iki raupų eliminavimo 1980 m.

Remdamiesi šiuo virusų sekų rinkiniu, mokslininkai atkūrė raupų viruso evoliucijos istoriją, parodydami, kaip jis iš vieno bendro protėvio išsišakojo į skirtingas atmainas, kurios arba išplito visame pasaulyje, arba išnyko.

Modeliuose jie atsižvelgė į tai, kad virusų evoliucijos tempas lėtėja ilgesniais laikotarpiais, o trumpesniais – greitėja. Jie nustatė, kad naujausias visų VARV genomų bendras protėvis atsirado maždaug prieš 3800 metų ar anksčiau.

Lyginant VARV sekas su dviejų giminingų ortopox virusų – taterapox (kuriuo užsikrečia smiltpelės) ir camelpox (kupranugarių raupai) – sekomis, analizė taip pat parodė, kad raupų viruso protėvis nuo savo giminaičių atsiskyrė maždaug prieš 7700 metų.

Tyrėjai teigia, kad vis dar lieka gana platus laiko tarpas, kada raupai galėjo patekti į žmonių organizmą – maždaug prieš 8000–4000 metų. Tačiau net ir tokiu atveju tai prisideda prie įrodymų, kad raupai mus lydėjo tūkstantmečius ilgiau, nei buvo galima spręsti iš ankstesnių virusų DNR mėginių analizių.

„Variola virusas gali būti daug senesnis, nei manėme, – sako A. Forni. – Tai svarbu, nes patvirtina istorinę hipotezę, kad raupai senovės visuomenėse egzistavo“.

Nors šie nauji datavimo skaičiavimai raupus priskiria tinkamam laikotarpiui, atitinkančiam istorinius pasakojimus apie Egipto faraonus, turinčius raupų randus, išlieka tam tikras skepticizmas dėl to, ar liga tuo metu buvo plačiai paplitusi – nes šiuolaikiniuose rašytiniuose dokumentuose į raupų panašūs simptomai minimi mažai.

„Daugelis kitų infekcinių ligų sukelia bėrimą, panašų į raupus – ir tik archeologinių pavyzdžių sekos nustatymas suteiks informacijos apie tai, kurios senovės visuomenės sirgo šia liga“, – straipsnyje daro išvadą D.Forni ir kolegos.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Microbial Genomics“.

Parengta pagal „Science Alert“.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.