Artimuosiuose Rytuose rasta tik keletas romėnų stovyklų – priešingai nei romėnų teritorijose Europoje, kur jų žinoma šimtai – todėl ekspertai teigia, kad šis atradimas yra svarbus archeologinis pasiekimas.
Per „Google Earth“ matomi tik stovyklų kontūrai, jokių pastatų ar aukštų sienų neišliko. Stovyklos yra taip toli dykumoje, kad nė vienas mokslininkas nebuvo jose apsilankęs pėsčiomis – nors padangų pėdsakai rodo, kad toje teritorijoje buvo kelios transporto priemonės, teigiama balandžio 27 d. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime.
Pagrindinis tyrimo autorius ir Oksfordo universiteto kraštovaizdžio archeologas Michaelas Fradley sako, kad vienos stovyklos siena tam tikru metu buvo įtraukta į Jordanijos paveldo registrą. „Tačiau ji nebuvo interpretuojama kaip romėnų stovykla“, – teigia jis.
Žvilgsnis iš dangaus
M.Fradley dirba projekte „Nykstanti Archeologija Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje“ (EAMENA), kurio tikslas – analizuoti palydovines nuotraukas, o „Google Earth“ yra vienas iš jo šaltinių.
„Kai kuriose vietovėse, iš kurių nėra gerų nuotraukų, kyla problemų, tačiau tai vis dar yra daugelio geografijos tyrėjų įrankis“ – daugiausia dėl to, kad tokiomis atvirojo kodo nuotraukomis galima naudotis nemokamai, aiškina mokslininkas.
Praėjusiais metais M.Fradlis naudojosi „Google Earth“ siekdamas išnagrinėti dykumos prie pietinės Jordanijos sienos su Saudo Arabija nuotraukas, kai pastebėjo klasikinę romėnų stovyklos formą. Nepraėjus nė 24 valandoms, jis pastebėjo dar dvi, išsidėsčiusias lygiagrečiai Bajeiro oazei maždaug į pietryčius į dykumos gilumą.
Tolesni aerofotogafijų tyrimai rodo, kad šie kontūrai yra laikinų romėnų karinių stovyklų liekanos, kurias kareiviai statė laikydamiesi standartinio gynybinio plano, šiuo atveju – kraudami akmenis.
Stovyklos viena nuo kitos nutolusios toliau, nei žmogus galėtų lengvai nueiti per dieną – apie 37–44 km, ir M.Fradlis mano, kad jose buvo įsikūrę šimtai raitelių, galbūt jojusių kupranugariais.
Slapta misija
Duomenų apie romėnų įsiveržimą į šį regioną istorikai neturi, o II a. šias žemes kontroliavo nabatėjų karalystė – beduinų tauta ir menami Romos sąjungininkai, kurie pakluso imperijai.
Atrodo, kad stovyklos vedė į nabatėjų miestą Dumat al Džandalą, kuris dabar yra Saudo Arabijoje. Tačiau įprastas priėjimas prie miesto būtų buvęs per toliau į šiaurę esantį slėnį, vadinamą Wadi Sirhan. M.Fradley spėlioja, kad stovyklos buvo dalis slaptos romėnų misijos pulti iš netikėtos pusės.
Romėnų įrašai rodo, kad 106 mūsų eros metais mirus karaliui, nabatėjų karalystė taikiai perėjo tiesioginiam romėnų valdymui, valdant imperatoriui Trajanui. Tačiau nauji atradimai rodo, kad perėjimas prie romėniškosios valdžios galėjo būti smurtingesnis, nei manyta anksčiau, sako archeologas.
Nežinia, kas nutiko kariams, kurie leidosi į šią kelionę dykuma. Jie galėjo pasukti atgal nepasiekę Dumat al Džandalo arba galėjo tęsti kelionę į kitas stovyklas toliau į rytus, apie kurias neišliko jokių ženklų.
Tyrime nedalyvavęs Vakarų Australijos universiteto klasikinių laikų ir senovės istorijos profesorius emeritas Davidas Kennedy pažymėjo, kad Artimuosiuose Rytuose rasta tik keletas romėnų karinių stovyklų, todėl šis atradimas yra svarbus įrodymas tiriant romėnų kariuomenę Arabijoje.
Tokių stovyklų datavimas gali būti sudėtingas, tačiau, pasak jo, atrodo, kad jų kontūrai išduoda pirmuosius du mūsų eros amžius.
Norint patvirtinti datavimą, archeologams reikėtų nukeliauti į tas vietas ir surasti kokių nors artefaktų, kuriuos jie galėtų panaudoti datavimui – nors tai mažai tikėtina: „[Tai] nedaug vilčių teikiantis, bet būtinas darbas“, – sako mokslininkas.
Parengta pagal „Live Science“.
