Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad įrodymų išvadai, jog H. naledi laidojo ar įamžindavo savo mirusiuosius, nepakanka.
„Suprantu, kaip jie sieja šiuos duomenis, ir manau, kad apie tai verta pranešti – tačiau tai turėjo būti padaryta su daug daugiau išlygų“, – sako tyrime nedalyvavusi Teksaso universiteto antropologė Sheela Athreya.
Archeologai pirmą kartą H. naledi palaikus aptiko 2013 m. Pietų Afrikoje, Kylančios žvaigždės (angl. Rising Star) urvų sistemoje. Nuo to laiko visoje 4 km ilgio sistemoje rasta daugiau kaip 1500 kelių individų skeletų fragmentų.
H. naledi anatomija yra gerai žinoma dėl nepaprastai gerai išlikusių palaikų; tai buvo dvikojės būtybės, kurių ūgis siekė apie pusantro metro, o svoris – 45 kilogramus, jos turėjo vikrias rankas ir mažas, bet sudėtingas smegenis – šie bruožai sukėlė diskusijas dėl jų elgesio sofistikuotumo. 2017 m. žurnale „eLife“ paskelbtame tyrime mokslininkų komanda iškėlė prielaidą, kad H. naledi savo mirusiuosius urvų sistemoje laidojo tikslingai.
Birželio 1 d. surengtoje spaudos konferencijoje paleoantropologas ir „Kylančios žvaigždės“ programos vadovas Lee Bergeris bei jo kolegos šį teiginį pagrindė trimis naujais tyrimais, kurie pirmadienį (birželio 5 d.) paskelbti išankstinių publikacijų serveryje „bioRxiv“ – ir kurie kartu pateikia kol kas svariausius įrodymus, kad H. naledi tikslingai laidojo savo mirusiuosius bei sukūrė reikšmingus raižinius uolienose virš laidojimo vietų. Išvados kol kas dar nerecenzuotos.
Naujajame tyrime aprašomos dvi negilios, ovalo formos duobės vienos urvo kameros grindyse, kuriose buvo rastos skeleto liekanos. Viename iš palaidojimų galėjo būti net įkapės: vienas akmeninis artefaktas buvo rastas glaudžiai prisilietęs prie rankos ir riešo kaulų.
Jei tyrėjų interpretacijos būtų priimtinos, ankstyviausi tikslingo laidojimo įrodymai būtų nustumti 100 000 metų atgal – šis rekordas anksčiau priklausė Homo sapiens.
Kitoje naujoje publikacijoje mokslininkai teigia, kad abstrakčių raižinių ant uolų sienų Kylančios žvaigždės uolų sistemoje atradimas taip pat rodo, kad H. naledi elgėsi sofistikuotai. Atrodo, kad šios linijos, formos ir į „grotažymes“ panašios figūros buvo padarytos ant specialiai paruoštų paviršių, kuriuos sukūrė H. naledi, šlifavę uolieną prieš raižant ją akmeniniu įrankiu. Linijų gylis, kompozicija ir tvarka rodo, kad jos buvo tikslingai išrėžtos, o ne susiformavo natūraliai.
„Tiesiai po šiomis [graviūromis] yra šios rūšies palaidojimų“, – sako L.Bergeris – o tai leidžia manyti, kad tai buvo H. naledi kultūrinė erdvė. „Jie intensyviai keitė šią erdvę, kilometrinėje požeminių urvų sistemoje“, – mano mokslininkas
Kitame straipsnyje Prinstono universiteto antropologas Agustinas Fuentesas su kolegomis tiria, kodėl H. naledi išvis naudojosi urvų sistema. „Bendras ir suplanuotas kelių kūnų palaidojimas Kylančios žvaigždės sistemoje ir graviūros liudija, kad šie asmenys turėjo bendrų įsitikinimų ar prielaidų, susijusių su mirtimi, ir galėjo įamžinti mirusiųjų atminimą, „ką šiuolaikiniai žmonės galėtų pavadinti „bendru sielvartu“, – rašo jie. Tačiau kiti tyrėjai nėra visiškai įsitikinę naujomis interpretacijomis.
„Žmonės galėjo padaryti tokias žymes ant uolų. Bet to nepakanka, kad pradėtume pokalbį apie abstraktų mąstymą“, – teigia Sh. Athreya.
Taip pat kyla klausimų dėl to, kaip H. naledi pateko į urvų sistemą. Prielaida, kad tai buvo sudėtinga, grindžia daugelį tyrėjų prasmingo elgesio interpretacijų. „Ar jie ten pateko tokiu pat būdu, kaip ir mes, ar galėjo būti kitas kelias?“ pažymi Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) antropologas Johnatanas Marksas, nedalyvavęs tyrime. – Tai darbas archeologijai – ir laukia daug archeologijos“.
Plačiau apie tyrimo rezultatus galima rasti tyrimą finansavusioje Nacionalinėje Geografijos draugijoje.
Parengta pagal „Live Science“.
