Mokslininkai teigia, kad 1,1 mln. metų senumo vandenyno nuosėdos rodo, jog temperatūra staiga buvo nukritusi daugiau nei 5 C°. Jie sako, kad mūsų ankstyvieji protėviai nebūtų galėję išgyventi – nes neturėjo galimybių šildytis gyvenamąją aplinką ar šiltų drabužių.
Iki šiol buvo sutariama, kad žmonės Europoje nepertraukiamai gyvena 1,5 mln. metų. Tačiau Didžiojo atšalimo įrodymų randama jūros dugno nuosėdose prie Lisabonos (Portugalija) krantų.
Kasmet susidaro sluoksniai, kurie atspindi to laikotarpio jūros sąlygas. Juose taip pat yra žiedadulkių grūdelių, liudijančių apie sausumos augmeniją.
IBS Klimato fizikos centro Busane (Pietų Korėja) mokslininkai, remdamiesi nuosėdų duomenimis, atliko kompiuterinį modeliavimą. Jie nustatė, kad vidutinė žiemos temperatūra daugelyje Europos vietovių buvo nukritusi gerokai žemiau nulio – net ir švelnesniame Viduržemio jūros regione.
Pasak grupės vadovo profesoriaus Axelio Timmermanno, tokio masto kritimas gali atrodyti ne itin didelis – nes šiandien dauguma žmonių turi galimybę šildytis namus, šiltai apsirengti ir pavalgyti – tačiau anuomet taip nebuvo, teigia mokslininkas.
„Ankstyvieji žmonės dar nebuvo gerai prisitaikę susidoroti su tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, – sako jis. – Nėra tiesioginių įrodymų, kad tuo metu jie net galėjo valdyti ugnį. Todėl itin šaltos ir sausos sąlygos Europoje ir atitinkamas maisto trūkumas turėjo būti didelis iššūkis žmonių išgyvenimui“.
Seniausi Europoje žinomi žmonių palaikai, rasti dabartinės Ispanijos teritorijoje, datuojami maždaug prieš 1,4 mln. metų. Jie leidžia manyti, kad ankstyvųjų žmonių rūšis, vadinama Homo erectus, kilusi iš Afrikos, tuo metu per pietvakarių Aziją atvyko į Europą.
Tyrimui vadovavęs Londono universitetinio koledžo profesorius Chronis Tzedakis kreipėsi į ankstyvųjų žmonių gyvenviečių ekspertus, norėdamas išsiaiškinti, ar teorija, kad šaltis juos išstūmė iš Europos, pasitvirtina iškastiniais ir archeologiniais įrodymais.
Atlikę išsamią analizę, tyrėjai nustatė, kad Ispanijoje žmonių palaikų būta dar prieš 1,1 mln. metų – bet paskui atsirado pertrauka iki maždaug 900 000 metų: iš šio laikotarpio Hapisburge (Anglijoje) senoviniame molyje rasta akmeninių įrankių ir pėdsakų.
Dėl trūkstamų iškastinių įrodymų neaišku, kokios rūšies žmonės gyveno Hapisburge, tačiau vėlesnės liekanos kitose Europos dalyse leidžia manyti, kad tai galėjo būti labiau pažengusi rūšis, vadinama Homo antecessor.
Kai pirmieji žmonės vaikščiojo po Hapisburgą, didieji šalčiai jau buvo pasibaigę, tačiau vis dar buvo šalta – vėsiau nei šiandien šioje Europos dalyje. Pasak Britų muziejaus profesoriaus Nicko Ashtono, manoma, kad tie ankstyvieji žmonės pakankamai prisitaikė prie šaltesnių sąlygų, kad galėtų atvykti ir apsistoti Europoje.
„Tai galėjo paskatinti žmonių evoliucinius pokyčius – pavyzdžiui, padidėjusį kūno riebalų kiekį kaip izoliaciją, arba padidėjusį plaukuotumą, – sako jis. – Tai taip pat galėjo lemti technologinius pokyčius: pavyzdžiui, geresnius medžioklės ar rankiojimo įgūdžius, gebėjimus kurti veiksmingesnius drabužius ir pastoges.“
Pasak Gamtos istorijos muziejaus profesoriaus Chriso Stringerio, būtent šie pasiekimai galėjo padėti žmonėms susidoroti su vėlesniais ekstremalaus šalčio laikotarpiais – ir nuo to laiko nuolat apgyvendinti kai kurias Europos dalis.
„Europa buvo žmogaus prisitaikymo laboratorija, – teigia jis. – Į Europą sugrįžo atsparesnės rūšys, nes arba išmoko geriau išgyventi, arba tai buvo kita rūšis, turėjusi sudėtingesnę elgseną, kuri leido čia prisitaikyti“.
Happisburgo žmonių rūšis galėjo išsivystyti į neandertaliečius, kurie buvo čia apsigyvenę prieš 400 000 metų.
Manoma, kad mūsų pačių rūšis – Homo sapiens – išsivystė Afrikoje maždaug prieš 400 000 metų. Europoje įsitvirtinome prieš 42 000 metų, trumpai pagyvenome greta neandertaliečių – kol jie maždaug prieš 40 000 metų neišnyko.
Parengta pagal BBC.
