Archeologai šią lentelę aptiko šių metų pradžioje kasinėjimų metu Bogazköy-Hattuşa vietovėje šiaurės centrinėje Turkijoje, kur nuo maždaug nuo 1600 m. pr.m.e. iki maždaug 1200 m. pr.m.e. stovėjo hetitų sostinė Hatušas, dabar įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Vokietijos archeologijos instituto archeologo Andreaso Schachnerio vadovaujamos kasmetinės ekspedicijos į šią vietą atkasė tūkstančius molinių lentelių su dantiraščiu – bene seniausiu raštu, kurį daugiau kaip prieš 5000 metų sukūrė šumerai Mesopotamijoje.
A. Schachneris sako, kad „daugiausia plokštelių randama grupėmis, ir siejasi su pusšimčiu pastatų“, kartais apibūdinamų kaip archyvai ar bibliotekos. „Tačiau tekstų randame visoje [vietovėje], kuriuos išjudino erozija“, – teigia mokslininkas.
Dauguma Bogazköy-Hattuşa atkastų lentelių parašytos hetitų kalba, tačiau keliose yra žodžių iš kitų kalbų – matyt, dėl to, kad hetitai domėjosi svetimomis religinėmis apeigomis.
Atrodo, kad žodžiai anksčiau nežinoma kalba yra iš vieno ritualo, kuris buvo aprašytas vienoje molinėje lentelėje kartu su aprašymu hetitų kalba, paaiškinančiu, kas tai buvo. „Įžanga parašyta hetitų kalba, – pasakoja A. Schachneris. – Akivaizdu, kad tai ritualinis tekstas“.
Prarastoji kalba
Ši molinė lentelė yra viena iš kelių, išsiųstų analizuoti į Vokietiją, kur ją tyrinėjo Viurcburgo universiteto Senovės Artimųjų Rytų studijų katedros profesorius Danielis Schwemeris. Pagal hetitų įvadą jis nustatė, kad tai Kalašmos – regiono, buvusio hetitų imperijos šiaurės vakariniame pakraštyje netoli šiuolaikinio Turkijos miesto Bolu – kalba.
Mokslininkai dar nežino, kas parašyta lentelėje, ir jie neskelbia jokių radinio nuotraukų, kol jis nebus iki galo ištirtas.
Tačiau jie nustatė, kad kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos Anatolijos grupei, kuriai priklausė ir hetitų kalba. Kitos regiono senovės kalbos, įskaitant akadų, hebrajų ir aramėjų, priklauso semitų kalbų šeimai.
A. Schwemeris nurodo, kad „hetitai buvo išskirtinai suinteresuoti fiksuoti ritualus svetimomis kalbomis“. Ritualų ištraukos kitomis užsienio kalbomis taip pat buvo rastos Bogazkoj-Hattušos lentelėse, įskaitant indoeuropiečių kalbas luvių ir palaikų bei neindoeuropiečių kalbą, vadinamą hatų kalba.
Tokius ritualinius tekstus rašė hetitų raštininkai – ir jie atspindėjo įvairias Anatolijos, Sirijos ir Mesopotamijos tradicijas bei kalbinę aplinką.
„Ritualai suteikia vertingą galimybę pažvelgti į mažai žinomus vėlyvojo bronzos amžiaus Anatolijos kalbinius kraštovaizdžius, kuriuose buvo kalbama ne tik hetitų kalba“, – sako A. Schwemeris.
Hetitų imperija
Daugelį amžių hetitai, valdę didžiąją dalį Anatolijos (dabartinė Turkija) ir Sirijos, buvo viena galingiausių senovės pasaulio imperijų. 1274 m. pr.m.e. hetitai dalyvavo Kadešo mūšyje su egiptiečiais dėl Kanaano (dabartinės pietų Sirijos, Libano ir Izraelio) kontrolės.
Šis mūšis gali būti ankstyviausias kada nors užfiksuoti kariniai veiksmai. Ir atrodo, kad hetitams tai buvo pralaimėjimas – nors jie išlaikė Kadešo miesto kontrolę, egiptiečiai perėmė Kanaano valdymą.
Apie 1600 m. pr.m.e. Hatušas tapo hetitų sostine, o daugiau nei 100 metų šioje vietoje vykdomi archeologiniai kasinėjimai atskleidė didžiulį senovinį miestą.
Tačiau apie 1200 m. pr.m.e. per kataklizminį „vėlyvojo bronzos amžiaus žlugimą“, kuris staiga sugriovė arba sužlugdė daugelį senovės valstybių rytinėje Viduržemio jūros dalyje, jis buvo apleistas.
Manoma, kad žlugimą labiausiai nulėmė migrantų, vadinamų „jūros tautomis“, invazijos, staigūs klimato pokyčiai ir trikdančių naujos technologijų (pavyzdžiui geležies apdirbimo) atsiradimas – tačiau istorikai ir archeologai dar ginčijasi dėl priežasčių.
A. Schachneris sako, kad neįmanoma numatyti, ar bus rasta daugiau įrašų „dingusia“ kalba – ir ar plokštelėse iš Bogazkės-Hattušos bus rasta įrašų kitomis senosiomis kalbomis.
Parengta pagal „Live Science“.
