„Kuo dažniau populiacija patiria sukrėtimus ar nuosmukius, tuo didesnė tikimybė, kad kitą kartą ji sugebės greičiau atsigauti“, – sako tyrimo vadovas ir Bornmuto universiteto (Jungtinė Karalystė) archeologas Philipas Ririsas.
Jis su kolegomis nustatė, kad šis pažeidžiamumo ir atsparumo svyravimas buvo ypač ryškus tarp ankstyvųjų žemdirbių ir piemenų. Žemdirbių bendruomenės per visą istoriją patyrė daugiau nuosmukių nei kitos visuomenės – pavyzdžiui, medžiotojų-rinkėjų grupės – tačiau jos taip pat greičiau atsigavo po šių nuosmukių nei kitos grupės.
„Tai svarbus tyrimas, – sako Džordžtauno universiteto (JAV) docentas Dagomaras Degrootas, tyrinėjantis, kaip klimato kaita paveikė žmonijos istoriją – bet pats nedalyvavęs aptariame tyrime. – Yra daug tikrai įtakingų darbų apie visuomenių, susidūrusių su klimato kaita, žlugimą, tačiau dėmesys atsparumui ir tik atsparumui yra gerokai retesnis“.
Istorikai ir archeologai yra paskelbę daugybę atskirų visuomenės krizių atvejų tyrimų, pritaria P. Ririsas. Tačiau sunku palyginti šias patirtis skirtingose erdvėje ir laike. Mokslininkas ir jo komanda surinko duomenis iš 16 atskirų archeologinių vietovių visame pasaulyje, nuo Pietų Afrikos iki Kanados, o duomenys apima net 30 000 metų.
Siekdami nustatyti nuosmukius ir atsikūrimą, tyrėjai taikė metodą, vadinamą „datomis kaip duomenimis“. Kiekvienoje vietovėje buvo užfiksuoti radiokarboninio datavimo duomenys, pagal kuriuos organinių medžiagų amžius nustatomas remiantis radioaktyviosios anglies-14 skilimu. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad anglies-14 datų skaičius tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje yra susijęs su gyventojų skaičiumi. Kai yra daugiau žmonių, būna daugiau veiklos, pastatų, šiukšlių krūvų ir ugniaviečių, kurias galima iškasinėti ir datuoti.
Dauguma tyrime nagrinėtų nuosmukių vyko daugiau nei dešimtmetį ir juos lėmė įvairios priežastys – nuo aplinkos pokyčių iki visuomenės sukrėtimų. Kai kuriais atvejais tyrėjai turėjo konkrečios istorinės ar klimatologinės informacijos apie tai, kokios buvo tos krizės – pavyzdžiui, Norvegiją užklupęs šaltis, dėl kurio pražuvo derlius. P. Ririsas sako, kad ūkininkai ir piemenys galėjo būti labiau pažeidžiami nelaimių, nes vienas prastas sezonas ar sausra galėdavo reikšti tiesioginį badą. Tačiau žemdirbių ir gyvulių augintojų visuomenės taip pat galėjo būti gerai pasirengusios atsigauti po nelaimės.
„Laimėtojams [po sukrėtimo] arba tiesiog pasisekė, arba jie turi kokią nors technologiją, praktiką, elgseną ar socialinę instituciją, kuri reiškia, kad krizės metu jiems sekėsi geriau, – teigia P. Ririsas. -Dėl to labiau tikėtina, kad jie perduos tą mokymąsi, tą kultūros aspektą, kuris leis jų palikuonims vėliau elgtis geriau.“
Archeologiniai radiniai puikiai dera su istoriniais tyrimais, – sako D. Degrootas, tyrinėjęs Nyderlandų Respublikos atsparumą XVII a. mažojo ledynmečio sąlygomis. – Aš tuos dalykus radau labai siaurame atvejo tyrime, o čia autoriai juos randa daug platesniame atvejo tyrimų rinkinyje“.
Tyrėjas taip pat pastebi, kad ne taip jau aišku, ar šiuolaikiniai žmonės gali tiesiogiai pasinaudoti šiomis pamokomis. Visos tyrime dalyvavusios visuomenės buvo ikiindustrinės ir gali turėti mažai ką bendro su dabartine pasauline tvarka. Vis dėlto, sako P. Ririsas, galimybė lyginti visuomenes ir ieškoti dėsningumų yra svarbi.
„Tai suteikia bendrą sistemą, kuri leis sistemingai spręsti atsparumo problemas“, – teigia jis.
