Pasak Koimbros universiteto Portugalijoje biologinio antropologo Johno Willmano, šie auskarai greičiausiai signalizavo apie žmogaus priklausymą grupei – tačiau dėl jų taip pat dilo dantys.
Sausio 23 d. žurnale „Journal of Paleolithic Archaeology“ paskelbtame tyrime J. Willmanas išnagrinėjo dešimtis Pavlovo kultūros žmonių, gyvenusių Vidurio Europoje maždaug prieš 25 000–29 000 metų, skeletų. Jo analizė buvo sutelkta būtent į dantų nusidėvėjimą.
„Ilgą laiką buvo diskutuojama apie keistą šių individų kandžių ir skruostikaulių dantų nusidėvėjimą, – aiškina J .Willmanas. – Tačiau niekas iš tikrųjų nežinojo, kas jį sukėlė.“
Žmonėms senstant, dantų emalis nusidėvi dėl pasikartojančių procesų – pavyzdžiui, kramtymo, šlifavimo ir kartais daiktų laikymo burnoje. Dėl šios veiklos dantų emalis kramtomajame dantų paviršiuje paprastai tampa plokštesnis arba šiek tiek pasviręs. Tačiau šiuose Pavlovo kultūros (šiaurinė Austrija ir pietinė Lenkija) žmonių žandikauliuose J. Willmanas pastebėjo tai, kad nusidėvėjo būtent skruostinė dantų pusė.
„Maniau, kad dantų nusidėvėjimo dėsningumai, kuriuos sukelia labretės, yra tikrai gera hipotezė, kas lėmė dantų nusidėvėjimą Palvoko kultūros žmonėms, – teigia J. Willmanas.
Terminas labretė yra kilęs iš lotyniško žodžio „lūpa“ ir reiškia auskarų tipą, kurie įveriami į apatinę lūpą arba skruostą. Pasak J. Willmano, labrečių naudojimas gerai žinomas tiek šiuolaikinėse, tiek senovės kultūrose. Tačiau iki šiol Pavlovo kultūros palaidojimuose nerasta jokių artefaktų, kurie būtų identifikuoti kaip labretės – galbūt todėl, kad jie buvo gaminami iš greitai yrančių medžiagų – pavyzdžiui, medžio ar odos – kurios neišliko.
Norėdamas ištirti galimą ryšį tarp Pavlovo kultūros dantų nusidėvėjimo ir labrečių naudojimo, J. Willmanas atidžiau išnagrinėjo nusidėvėjusių dantų raštus.
„Panašu, kad pirmosios labretės įvėrimas įvyko vaikystėje – nes užfiksuotas kai kurių pieninių dantų nusidėvėjimas“, – teigia mokslininkas. Be to, jis nustatė, kad suaugusiųjų skruostikaulių srities emalio nusidėvėjimas buvo didesnis nei vaikų dantų – o tai gali būti susiję su didesnių labrečių įvėrimu laikui bėgant.
„Atrodo, kad Pavlovo kultūros atveju labrečių turėjimas buvo susijęs su priklausymu grupei“ – mano J. Willmanas, o dantų nusidėvėjimo skirtumai „gali būti susiję su individualiu pasirinkimu, skirtingomis gyvenimo patirtimis, dėl kurių per gyvenimą „užsidirbamos“ labretės – pavyzdžiui, brendimas ar santuoka“.
Nors labretės naudojimas laikomas saugiu, neteisingai atliekamas jis gali pakenkti dantims ir dantenoms. „Pirsingas gali sukelti danties judėjimą – beveik kaip „atvirkštiniai“ breketai, – teigia J. Willmanas. – Kai kuriems asmenims pasireiškia dantų nudilimas, kurį aš aiškinu kaip ilgą laiką prie dantų prigludusių labrečių poveikį.“
Tyrime nedalyvavusi paleolito laikotarpyje besispecializuojanti archeologė April Nowell iš Viktorijos universiteto Kanadoje sako, kad kaip žmogui, kuris tyrinėja ledynmečio laikotarpio paauglius, jai šis tyrimas labai įdomus.
Dauguma daiktų, kuriuos medžiotojų-rinkėjų visuomenės naudojo kasdien, buvo prarasti laike, sako ji – todėl mokslininkai nepakankamai įvertina senovės kultūrų sudėtingumą. O J. Willmano tyrimas „atveria langą į seniai išnykusią elgseną – mokslininkams suteikia galimybę tirti asmeninę ir socialinę tapatybę, kuri kinta per visą žmogaus gyvenimą“.
Kitas žingsnis, anot antropologės, gali būti artefaktų kolekcijų iš Pavlovo kultūros regiono ir kitų ledynmečio vietovių, peržiūrėjimas iš naujo – siekiant išsiaiškinti, ar praeityje nebuvo nepastebėta labrečių pėdsakų.
Parengta pagal „Live Science“.