Tarp tiesioginių katastrofos aukų buvo dideli zauropodiniai dinozaurai, kurie tradiciškai formavo miškus, trypdami paklotę, nuversdami medžius ir ir suvalgydami didžiulius kiekius augmenijos. Jų nelikus, miškas ėmė tankėti ir tamsėti – ir iš to atsirado maisto produktų, kuriuos valgome ir šiandien, pirmtakai.
„Sėklų dydis buvo gana stabilus, o kai tik išnyko dinozaurai, sėklų dydis padidėjo keliomis eilėmis“, – sako Šiaurės Arizonos universiteto (JAV) profesorius Christopheris Doughty.
Didesnės sėklos buvo naudingos tamsesniame pasaulyje – nes jos leido medžiams išaugti aukštesniems ir greičiau bei pasiekti aukščiau esančią šviesą. Tačiau šie dideli medžiai vargu ar galėjo išgyventi po motininio medžio kupolu – todėl jie augino didelius vaisius, kad priviliotų gyvūnus juos suvalgyti ir išnešioti vaisiuose slypinčias sėklas.
Susiję straipsniai
„Sėklų sklaidos sindromas nebuvo labai paplitęs. Reikėjo iš naujo sustatyti ekologiją, kad jis iš tikrųjų išsivystytų“, – sako Ch. Doughty.
Ilgainiui šios sėklos ir vaisiai tapo pagrindiniu mūsų primatų protėvių maisto šaltiniu.
Kompiuterinis modelis atskleidžia didžiulius sėklų dydžio pokyčius
Ch. Doughty nėra paleontologas, bet ekoinformatikos – mokslo, kuris naudoja informaciją ir modeliavimą, kad suprastų gamtinius procesus, – ekspertas ir specializuojasi gyvūnų judėjimo įtakoje ekosistemų formavimui šiandien ir tolimoje praeityje.
Jo komandos tyrimai sustiprina seniai žinomą teoriją, kad šių didelių sėklų ir vaisių paplitimas padėjo suklestėti tokiems primatams kaip Purgatorius ir Plesiadapiformes. Tyrėjai sukūrė kompiuterinį modelį, pagrįstą naujausiais vietoje atliktais tyrimais, kaip didelių gyvūnų judėjimas veikia augalų augimą.
123rf nuotr.
„Turiu doktorantą, kuris tyrinėjo, kaip miškiniai drambliai atvėrė atogrąžų miškų paklotę. Megafauna nėra visai tas pats, kas buvo zauropodai, bet jie dideli ir mes turime duomenų, kaip jie veikia miškų struktūrą“, – sako Ch. Doughty.
Tada jie palygino savo modeliavimą su stebėtomis sėklų ir gyvūnų dydžio tendencijomis – ir paaiškėjo, kad laikui bėgant šie du dydžiai kito panašia trajektorija.
Žvelgdama vos 35 mln. metų į praeitį, tyrėjų komanda taip pat aptiko dar vieną sėklų augimo trajektorijos pokytį. Jie nustatė, kad ji pasikeitė po to, kai sausumos žinduoliai tapo didesni ir miškai vėl atsivėrė. Tada prieš 50 000 metų, kai priešistoriniai gyvūnai (pavyzdžiui, mamutai) išnyko, modeliavimas teisingai parodė, kad sėklos ilgainiui vėl padidės.
Ar galime kompiuteriniu modeliu pažvelgti į ateitį?
Kadangi modelis atitinka iškastinius radinius, mokslininkai dabar jį taiko, kad padėtų suprasti ateitį. Šiuo metu žmonija yra atsakinga už didžiausią masinį išnykimą nuo dinozaurų laikų, todėl mokslininkų komandai rūpi ištirti, kaip tokių gyvūnų kaip raganosiai, drambliai ir žirafos išnykimas laikui bėgant gali paveikti ekosistemų struktūrą.
„Turime reliktų, tačiau beveik atsikratėme visų didžiųjų gyvūnų. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje dabar didžiausias gyvūnas yra tapyras, bet už jį buvo apie 40 didesnių žinduolių, kurie kartu su juo evoliucionavo ir sutapo su pirmaisiais žmonėmis“, – aiškina Ch. Doughty.
Šiuo metu didžiausią poveikį miškams daro žmonės, kurie pasirinktinai kerta daugelį medžių, kurie nėra saugomi nacionaliniuose parkuose. Ch. Doughty lygina mūsų poveikį miškams su kadaise buvusiu zauropodų efektu, tačiau suprasti, koks bus mūsų ilgalaikis poveikis, yra sudėtinga.
„Kai bandome prognozuoti medžių sėklų dydžio ateitį, iš tikrųjų to padaryti negalime, nes nežinome, kokia bus mūsų pačių ateitis, – teigia tyrėjas. – Galime egzistuoti milijonus metų, atverdami paklotę atrankiniais kirtimais, bet jei išnyktume, tai turėtų kitokį poveikį sėklų evoliucijai. Tačiau bet kuriuo atveju miškas gali likti tamsus – nes mes galėjome sukelti stambių žinduolių išnykimą. Yra alternatyvių galimo sėklų dydžio trajektorijų, apie kurias įdomu pagalvoti.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Paleontology“.
Parengta pagal „Yahoo News“.