Mokslininkai nustatė, kad genai, lemiantys šviesesnę odą, plaukus ir akis, tarp ankstyvųjų europiečių atsirado tik maždaug prieš 14 000 metų – vėlyvojo paleolito laikotarpiu. Tačiau šie šviesūs bruožai dar palyginti neseniai buvo tik pavieniai, teigia tyrimo vyresnioji autorė, Feraros universiteto (Italija) genetikė Silvia Ghirotto.
Šviesesnė oda galėjo būti europiečių evoliucinis pranašumas, nes dėl jos žmonės galėjo sintetinti daugiau vitamino D, reikalingo sveikiems kaulams, dantims ir raumenims, Europoje esant mažiau Saulės šviesos. Tačiau šviesesnė akių spalva – pavyzdžiui, mėlyna ar žalia – neatrodo turėjusi didelių evoliucinių privalumų, todėl jos atsiradimą galėjo lemti atsitiktinumas arba lytinė atranka, teigia mokslininkė.
S. Ghirotto ir jos kolegos išanalizavo 348 senovinės DNR mėginius iš 34 Vakarų Europos ir Azijos šalių archeologinių radimviečių, kaip teigiama vasario 12 d. paskelbtame tyrime, kuris kol kas dar nerecenzuotas, ir paskelbtas tik išankstinių publikacijų serveryje „bioRxiv“.
Seniausias, prieš 45 000 metų datuojamas, DNR mėginys buvo iš Ust'-Ishim individo, aptikto 2008 m. Irtyšo upės regione Vakarų Sibire. Kitas aukštos kokybės DNR mėginys paimtas iš maždaug 9000 metų senumo individo SF12 iš Švedijos.
Tačiau daugelis senesnių mėginių buvo smarkiai suirę, todėl tyrėjai įvertino šių individų pigmentaciją naudodami „tikimybinę fenotipo išvadą“ ir HIrisPlex-S sistemą, kuri gali nuspėti akių, plaukų ir odos spalvą iš nepilno DNR mėginio.
Išėję iš Afrikos
Paleoantropologai mano, kad pirmieji Homo sapiens į Europą visam laikui atvyko prieš 50 000–60 000 metų – tad jie nebuvo taip nutolę nuo savo protėvių Afrikoje. Todėl ankstyvieji europiečiai iš pradžių turėjo tik tamsią odą, plaukus ir akis, kurie priklauso nuo šimtų tarpusavyje susijusių genų, pasakoja S. Ghirotto.
Tačiau net ir po to, kai maždaug prieš 14 000 metų Europoje atsirado šviesesni bruožai, jie tik retkarčiais atsirasdavo tarp individų, kol palyginti neseniai – maždaug prieš 3000 metų – plačiai paplito, sako mokslininkė.
Naujasis tyrimas parodė, kad tamsią odą turinčių žmonių dažnumas kai kuriose Europos dalyse buvo didelis iki pat eneolito laikotarpio, kuris Europoje prasidėjo maždaug prieš 5000 metų, o kai kuriose vietovėse tamsi oda buvo dažna dar vėliau, sako S. Ghirotto.
Nauji bruožai
Tyrėjai nustatė, kad šviesios akys tarp Šiaurės ir Vakarų Europos žmonių atsirado maždaug prieš 14 000–4 000 metų, nors tuo metu vis dar vyravo tamsūs plaukai ir tamsi oda. (Vis dėlto yra išskirtinių atvejų. 2024 m. genetinė analizė parodė, kad vienerių metų berniukas, gyvenęs Europoje maždaug prieš 17 000 metų, turėjo tamsią odą, tamsius plaukus ir mėlynas akis).
Atrodo, kad šviesesnės odos genetinis pagrindas atsirado Švedijoje maždaug tuo pačiu metu kaip ir šviesesnės akys, tačiau iš pradžių jis buvo palyginti retas, teigia S. Ghirotto.
Tyrėjai taip pat pranešė apie statistinį šviesios akių spalvos paplitimo „šuolį“ tuo metu – o tai leidžia manyti, kad mėlynos ar žalios akys tuo metu buvo labiau paplitusios nei anksčiau ar vėliau.
Barselonos evoliucinės biologijos instituto paleogenetikas Carlesas Lalueza Foxas yra ankstyvųjų europiečių pigmentacijos ekspertas, tačiau naujausiame tyrime nedalyvavo. Jis teigia, kad tai, jog kai kurie Europos gyventojai tamsesnės pigmentacijos genus buvo paveldėję iki pat geležies amžiaus, kuris genetiniu požiūriu buvo palyginti nesenas, jį nustebino.
Nors naujajame tyrime vaizduojamas tokių bruožų kaip šviesesnė oda, plaukai ir akys atsiradimas, priežastys, dėl kurių šie bruožai galėjo tapti evoliuciniu pranašumu, vis dar nėra gerai žinomos, sako jis.
Parengta pagal „Live Science“.