Kovo 12 d. žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad iš rytinio Magrebo regiono, kuris apima Tunisą ir šiaurės rytų Alžyrą, akmens amžiaus žmonių palaikų paimta senovinė DNR atskleidė, jog jie iš dalies galėjo būti kilę iš Europos medžiotojų-rinkėjų.
Nustatyta, kad vieno iš senovės žmonių, rastų Tuniso vietovėje Džeboje (Djebba), palaikų apie 6 proc. DNR yra kilę iš Europos medžiotojų-rinkėjų protėvių. Šie rezultatai yra pirmieji aiškūs genetiniai ankstyvųjų Europos ir Šiaurės Afrikos gyventojų kontaktų įrodymai, rodantys, kad akmens amžiaus Europos medžiotojai-rinkėjai ir Šiaurės Afrikos gyventojai galėjo bendrauti daugiau, nei manėme iš pradžių.
„Prieš kelis dešimtmečius kai kurie bioantropologai, remdamiesi morfologine skeleto bruožų analize, iškėlė prielaidą, kad tarp Europos ir Šiaurės Afrikos medžiotojų-rinkėjų būta kontakto“, – teigia tyrimo bendraautorius, Vienos universiteto evoliucinės antropologijos specialistas Ronas Pinhasi.
„Tuo metu ši teorija atrodė pernelyg spekuliatyvi, – priduria jis. – Tačiau po 30 metų mūsų nauji genominiai duomenys patvirtino šias ankstyvąsias hipotezes. Tai išties įdomu.“
Akmens amžius prasidėjo akmeniniais įrankiais maždaug prieš 3 mln. metų (dar prieš atsirandant šiuolaikiniams žmonėms) ir baigėsi maždaug prieš 5000 metų kai kuriose Šiaurės Afrikos ir Europos dalyse atsiradus metaliniams įrankiams – bei ankstyvosioms civilizacijoms. Akmens amžiuje žmonės Europoje ir Šiaurės Afrikoje daugiausia gyveno kaip medžiotojai-rinkėjai, o neolite (naujajame akmens amžiuje), kuris truko maždaug nuo 10 000 iki 2000 m. pr. m. e., palaipsniui perėjo prie žemdirbystės ir sudėtingesnių bendruomenių.
Iki šiol archeologai mažai žinojo apie Šiaurės Afrikos perėjimą prie žemdirbystės – nes daugiausia genomo duomenų buvo gauta iš Magrebo (dabartinis Marokas) vietovių toli vakaruose.
„Šiaurės Afrikos istorijos nebuvo daug, – „Nature News“ sakė tyrimo bendraautorius, Harvardo medicinos mokyklos populiacijų genetikas Davidas Reichas. – Tai buvo didžiulė skylė.“
Ankstesnių tyrimų vakarų Magrebe metu nustatyta, kad šios teritorijos gyventojai turėjo daug Europos žemdirbių protėvių (genetiškai besiskiriančių nuo medžiotojų-rinkėjų) ir kai kuriose populiacijose siekė iki 80 proc. – dėl žemdirbių persikėlimo per Gibraltaro sąsiaurį maždaug prieš 7000 metų.
Naujasis tyrimas atskleidė, kad rytinio Magrebo gyventojai turėjo palyginti nedaug europiečių žemdirbių protėvių, o liko gana genetiškai izoliuoti – su stebinančia išimtimi, kad kai kurie ankstesni europiečiai medžiotojai-rinkėjai jų genetikai turėjo įtakos.
Archeologai ištyrė devynių žmonių, gyvenusių prieš 6000–10 000 metų Rytų Magrebe, kaulų ir dantų DNR. Tyrimas parodė, kad vienas iš senovės žmonių, gyvenusių maždaug prieš 8500 metų, apie 6 proc. savo DNR dalijosi su Europos medžiotojais-rinkėjais. Tai leidžia manyti, kad medžiotojai-rinkėjai galėjo plaukti laivais per Viduržemio jūrą – galbūt ilgomis medinėmis kanojomis.
Vienoje iš radimviečių taip pat rasta vulkaninio stiklo arba obsidiano pėdsakų iš Sicilijos sąsiauryje esančios Pantelerijos salos – o tai rodo, kad keliaudami per jūrą medžiotojai-rinkėjai galėjo sustoti keliose salose.
Ši DNR taip pat atskleidė, kad šiame regione europiečių žemdirbių protėvių buvo labai mažai – tik apie 20 proc. Tai leidžia manyti, kad rytinis Magrebas buvo labai atsparus genetiniu ir kultūriniu požiūriu – palyginti su vakariniu Magrebu, ir tai patvirtina ankstesni archeologiniai atradimai, kad žemdirbystė rytiniame Magrebe visiškai įsitvirtino tik maždaug po 1000 m. pr. m. e., rašo „Live Science“.